Ankara tiesia dujų jungtį su Šiaurės Kipru

Ankara ir Kipro turkų administracija pasirašė supratimo memorandumą dėl povandeninio gamtinių dujų vamzdyno, turinčio sujungti Turkiją su okupuota šiaurine Kipro dalimi. Projektas kol kas neturi nei paskelbto maršruto, nei finansavimo, nei rangovų, nei įgyvendinimo grafiko (Kathimerini Cyprus, Newsbomb). Tačiau šiuo atveju tai antraeiliai dalykai. Memorandumo paskirtis — dar labiau įtvirtinti šiaurinės dalies praktinę priklausomybę nuo Turkijos ir padaryti salos padalijimą kasdienybėje vis sunkiau atšaukiamą, dar iki bet kokių formalių pripažinimo pokyčių.

Kipras — ES valstybė narė, todėl ši istorija tiesiogiai liečia ir ES teisę, ir Sąjungos užsienio politikos patikimumą.

Infrastruktūra vietoj diplomatijos

Turkija šį kelią jau išbandžiusi vandens ir elektros srityse. Vandens tiekimo linija iš Turkijos žemyninės dalies į šiaurę veikia. Uostai, keliai ir elektros jungtys kasmet vis glaudžiau riša okupuotą teritoriją su Ankara (Philenews, Newsbeast). Dujotiekis pridėtų dar vieną priklausomybės sluoksnį. Kiekviena nauja jungtis didina faktinę integraciją su Turkija ir daro susivienijimo derybas mažiau tikėtinas be Ankaros sutikimo.

Teisinė pozicija palanki Nikosijai. JT Saugumo Taryba 1983 m. paskelbė šiaurinę administraciją negaliojančia ir paragino valstybes jos nepripažinti (JT Saugumo Tarybos rezoliucija 541). ES šiaurinę dalį laiko Kipro Respublikos teritorija, kurioje ES teisės taikymas sustabdytas, nes Nikosija ten negali vykdyti veiksmingos kontrolės. Tai nėra antroji valstybė (Stojimo akto 10 protokolas).

Šis pripažinimo klausimas tiesiogiai svarbus ir vamzdynui. Pagal JT jūrų teisės konvenciją vamzdyno tiesimui kontinentiniame šelfe reikalingas valstybės, turinčios suverenias teises į tą šelfą, sutikimas (UNCLOS VI dalis). Kadangi JT pripažįsta tik Kipro Respubliką, šiaurinė administracija tokio sutikimo suteikti negali. Turkija gali teigti, kad šios taisyklės jai taikomos ribotai, nes ji nėra pasirašiusi UNCLOS (JT sutarčių rinkinys). Tačiau nedalyvavimas konvencijoje nepriverčia ES pripažinti šiaurės ir nekeičia Briuselio teisinės pozicijos.

Priemonės yra, trūksta politinės valios

ES turi sankcijų priemonių, sukurtų būtent tokio pobūdžio situacijoms. 2019 m., Turkijai vykdžius gręžinius Kipro vandenyse, Taryba, kurioje valstybių narių vyriausybės formuoja ES užsienio politiką, pasmerkė šią veiklą ir sukūrė sistemą, leidžiančią taikyti tikslines sankcijas asmenims bei subjektams, susijusiems su neteisėtais gręžiniais (Tarybos išvados, 2019 m. liepa, Tarybos sankcijų sistema, 2019 m. lapkritis). Ši sistema tebegalioja.

Vis dėlto tyrime nerasta naujo Europos išorės veiksmų tarnybos, Europos Komisijos ar Tarybos pareiškimo dėl šio dujotiekio memorandumo. Tylą lengviau paaiškinti ne teisiniu neapibrėžtumu, o ES vidaus politika. Griežtesniems užsienio politikos veiksmams prieš Turkiją reikia visų 27 valstybių narių vienbalsiškumo, o kelios sostinės priklausomos nuo Ankaros migracijos valdymo, NATO sanglaudos ir energetikos tranzito klausimais.

Vokietijos užsienio reikalų ministerija šiaurinę Kipro dalį vadina okupuota ir pripažįsta tik Kipro Respubliką, tačiau Berlynas dėl memorandumo viešai nereagavo (Auswärtiges Amt). Prancūzija Kiprą vertina ir per savo karinio buvimo saloje prizmę; po Prancūzijos ir Kipro susitarimo dėl karių Turkijos prezidentas Redžepas Tajipas Erdoganas viešai įspėjo Paryžių, bet ir Prancūzijos pareiškimo dėl vamzdyno nebuvo (Strategika, Arab News/AFP). Italija seka savo energetikos bendrovių interesus Rytų Viduržemio jūroje, tačiau viešos pozicijos taip pat nepateikė (Pagine Esteri). Trys didelės sostinės — jokio matomo atkirčio.

Ką tai sako Briuseliui

Dujų kiekiai čia nėra pagrindinis klausimas. Paties Kipro jūriniai telkiniai dar toli nuo eksploatacijos: galutinio „ExxonMobil“ investicinio sprendimo nelaukiama iki 2029 m., o pirmoji gavyba numatoma apie 2033 m. (Cyprus Mail). Memorandumo svoris politinis. Jis siunčia žinią Kiprui, Graikijai ir ES, kad Ankara ketina išlikti Rytų Viduržemio jūros energetikos vartininke, kartu nerodydama ženklų, jog vykdys su Kipru susijusius įsipareigojimus, be kurių Turkijos narystės ES kelias nepajudės (ProtoThema English).

Bulgarijos tęsiamos derybos su Turkijos valstybine vamzdynų bendrove BOTAŞ dėl dujų sutarties rodo tą pačią logiką kitu kampu: Ankara kuria energetinius ryšius, kurie priklausomybę suformuoja dar iki atviros konfrontacijos (BTA, Fakti).

Europos teisinė pozicija dėl Kipro aiški. Vykdymo pozicija priklauso nuo to, ar Berlynas, Paryžius arba Roma pasirengę eikvoti politinį kapitalą santykiuose su Ankara dėl salos, kurios padalijimo formaliai nepripažįsta, bet kurios suvienijimui realios politinės energijos skiria mažai.