Berlynas įtraukiamas į Prancūzijos branduolinį atgrasymą

Prancūzija ir Vokietija gegužės 27 d. Paryžiuje surengė pirmąjį dvišalės Branduolinės valdymo grupės darbo posėdį (n-tv, Deutschlandfunk). Taip judinama branduolinio atgrasymo schema, jau apimanti devynias Europos valstybes. Nė vienos iš jų parlamentas dėl konkrečių susitarimų nebalsavo.

Šios schemos pradžia — kovo 2 d., kai prezidentas Emanuelis Makronas Prancūzijos Il Longo povandeninių laivų bazėje paskelbė dissuasion avancée, arba išankstinio atgrasymo, koncepciją. Prancūzija pirmą kartą nuo 1992 m. didintų branduolinių galvučių atsargas ir nustotų viešai skelbti arsenalo dydį. Kancleris Friedrichas Merzas pasirašė deklaraciją, įsteigusią valdymo grupę. Vėlesnėmis savaitėmis Lenkija, Norvegija, Suomija, Nyderlandai, Belgija, Graikija, Švedija, Danija ir Jungtinė Karalystė prie schemos prisijungė atskirais dvišaliais kanalais.

Ką Vokietija iš tikrųjų gauna

Prancūzija naują Berlyno vaidmenį vadina co-gestionnaire doctrinal — doktrinos bendravaldytoju. Praktikoje tai reiškia strateginį dialogą apie tai, kaip tarpusavyje dera Prancūzijos branduoliniai, konvenciniai ir priešraketinės gynybos pajėgumai. Vokietija nedalyvauja planuojant smūgius, neparenka taikinių ir neturi įtakos sprendimui paleisti branduolinį ginklą. Ši teisė lieka tik Prancūzijos prezidentui.

Pirmas konkretus Vokietijos žingsnis — stebėtojos statusas Prancūzijos branduolinėse pratybose „Poker“, numatytose 2026 m. rugsėjį. Vokietijos naikintuvai vėliau galėtų lydėti branduoliniais ginklais ginkluotus Prancūzijos „Rafale“ arba papildyti juos degalais ore (n-tv). Tai konvencinės paramos, o ne branduolinio ginklo panaudojimo funkcijos.

Per NATO Vokietija jau turi daugiau. Biūchelio aviacijos bazėje Vokietijos pilotai rengiami gabenti amerikietiškas B61 branduolines bombas, o pati Vokietija dalyvauja Branduolinio planavimo grupėje — svarbiausiame Aljanso branduolinės politikos organe. IPG-Journal Prancūzijos siūlomą modelį įvertino kaip „mažiau reikšmingą“ ir nesuteikiantį „patikimo atgrasymo prieaugio“, jei Vokietija negauna realaus vaidmens planuojant (IPG-Journal).

Motyvas — draudimasis. JAV patikimumu Europoje abejojama vis ilgiau, o Paryžiui ir Berlynui reikia matomo dvišalio rezultato. Valdymo grupė tokį rezultatą suteikia. Jos vertė labiau politinė nei karinė: tai apsidraudimas nuo neapibrėžtumo, o ne naujas pajėgumas.

Devynios demokratijos, jokio teisėkūros proceso

Valdymo grupė sukurta bendra deklaracija pagal Acheno sutarties, 2019 m. sudaryto Prancūzijos ir Vokietijos bendradarbiavimo pakto, 4 straipsnį. Naujo parlamento ratifikavimo tam nereikėjo. Paryžiaus posėdžiui vadovavo Merzo patarėjas saugumo klausimais Giunteris Zauteris; kitas susitikimas planuojamas iki Vokietijos Bundestago vasaros pertraukos (Stern, Deutschlandfunk).

Tas pats vykdomosios valdžios modelis matomas visoje schemoje. Po balandį Gdanske įvykusio viršūnių susitikimo Lenkija prisijungė prie Prancūzijos branduolinių pratybų. Norvegija gegužės 27 d. pasirašė Narviko susitarimą. Suomija pateikė teisės aktų projektus, kuriais būtų panaikintas draudimas priimti branduolinius ginklus, ir iš devynių valstybių kol kas vienintelė susidūrė su opozicijos reikalavimu vykdyti teisėkūros procesą. Kitur parlamentai daugiausia tik informuoti, bet ne konsultuoti.

Trys ES valstybės narės — Austrija, Airija ir Malta — pagal Branduolinio ginklo uždraudimo sutartį teisiškai įsipareigojusios priešintis bet kokiai branduolinei pagalbai. Tačiau jos neturi institucinio kanalo prieštarauti dvišalėms schemoms, kurios kuriamos aplink jas.

Neišbandytos teisinės ribos

Keli klausimai lieka teisiškai neišspręsti. Niekada nebuvo patikrinta, ar Vokietijos degalų papildymo orlaivis, aptarnaujantis branduoliniais ginklais ginkluotą „Rafale“, laikytinas „pagalba“ pagal Branduolinio ginklo neplatinimo sutartį — 1968 m. susitarimą, draudžiantį nebranduolinėms valstybėms įgyti branduolinių ginklų arba juos kontroliuoti. Vokietijos „Du plius keturi“ sutartis, 1990 m. leidusi šalies suvienijimą, draudžia Vokietijai „kontroliuoti“ branduolinius ginklus. Prancūzijos modelis sąmoningai sukonstruotas taip, kad šios ribos neperžengtų, bet pati riba operaciniame kontekste teisiškai neapibrėžta.

Iki rugsėjį vyksiančių pratybų „Poker“ ši schema bus pasistūmėjusi per du dvišalių derybų ratus, vieną stebėtojo misiją ir nulį parlamentinių balsavimų. Karinis turinys kuklus: iš Prancūzijos Vokietija gauna mažiau, nei jau turi per NATO. Didesnis pokytis demokratinis. Devynios Europos šalys pratina branduolinį dalyvavimą valdyti vien vykdomosios valdžios sprendimais, pavojingiausią ginklą pasaulyje laikydamos pernelyg jautriu įstatymų leidėjų debatams. Kurioje vietoje konvencinis dalyvavimas branduolinėse operacijose nustoja būti konvencinis?