Berlyno derybos dėl Ukrainos palieka ES nuošalyje

Gegužės 23–24 d. Rusija į Kyjivo prieigas paleido branduolinį užtaisą galinčią nešti raketą „Orešnik“ — tai trečias šio ginklo panaudojimas per karą. Po mažiau nei 48 valandų Ukrainos vyriausiasis derybininkas jau buvo Vokietijos kanceliarijoje kartu su trijų Europos valstybių nacionalinio saugumo patarėjais, braižydamas taikos proceso kontūrus tuo metu, kai Jungtinės Valstijos nuo jo faktiškai atsitraukė.

Bombardavimas ir atsisakymas trauktis

Smūgis buvo didžiausia 2026 m. Rusijos ataka: į Kyjivą nukreipta apie 90 raketų, iš jų 36 balistinės, ir 600 dronų. Žuvo mažiausiai keturi žmonės, apie 100 sužeista. Karo studijų instituto vertinimu, tokia ataka Maskvai kainavo maždaug 361 mln. JAV dolerių (ISW). Po jos Rusijos užsienio reikalų ministerija nurodė visiems užsienio diplomatams išvykti iš Kyjivo, paskelbusi, kad pradės „sistemingus smūgius Ukrainos karinės pramonės objektams“ (Al Jazeera).

Nė viena Europos vyriausybė šio reikalavimo neįvykdė. Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos atstovas tai pavadino „nauju bauginimu“ ir pareiškė, kad Paryžius evakuacijos nevykdys (Le Figaro). Berlyne Vokietijos užsienio reikalų ministerijos politinis direktorius, aukštas, bet ministro rango neturintis pareigūnas, iškvietė Rusijos ambasadorių Nečajevą — tai buvo sąmoningai pamatuotas atsakas, nekeliant konflikto iki ministrų lygmens (Deutschlandfunk). Lenkija perspėjo, kad bet koks smūgis jos ambasadai būtų laikomas „tyčiniu agresijos aktu“ (Polsat News). Daugiau kaip 50 valstybių Rusiją pasmerkė JT Saugumo Taryboje (Kyiv Post, UN).

Vašingtono tonas buvo kitoks. Valstybės sekretorius Markas Rubijus smūgių nepasmerkė ir pažymėjo, kad Kyjivas „labai pavojinga vieta“ (RFE/RL). Jis patvirtino, kad amerikiečių taikos derybos „įšaldytos“.

E3 juda greitai

Gegužės 26 d. Ukrainos vyriausiasis derybininkas Rustemas Umerovas Berlyne susitiko su E3 — Vokietiją, Prancūziją ir Jungtinę Karalystę jungiančiu formatu, kuriame dalyvauja šių valstybių nacionalinio saugumo patarėjai (Ukrinform). Susitikimą priėmė Vokietijos pareigūnas Giunteris Zauteris. Kanclerio Friedricho Merzo nebuvo — tai atsargumo signalas aukščiausiu politiniu lygmeniu.

E3 neturi nei sutarties, nei sekretoriato, nei teisinio mandato. 2003 m. atsiradęs kaip derybų su Iranu dėl jo branduolinės programos formatas, jis jungia tris Europos valstybes, turinčias nuolatines vietas JT Saugumo Taryboje. „Brexitas“ britų dalyvavimo nenutraukė, nes E3 veikia visiškai už ES struktūrų ribų. Jo pranašumas — greitis: ES bendra užsienio ir saugumo politika, tai yra bendros diplomatijos sistema, paprastai reikalauja 27 valstybių vienbalsiškumo ir savaičių koordinavimo, o E3 gali susitikti per kelias dienas. Gegužės 20 d. Volodymyras Zelenskis pasiūlė formalizuoti „E3 plius Ukraina“ kanalą (newsukraine.rbc.ua).

Greitis kainuoja teisėtumą

Toks greitis turi kainą. Lenkija, didžiausia Ukrainos regioninė karinė rėmėja, prie stalo nesėdi. Italija, trečia pagal dydį ES ekonomika, taip pat. Varšuvos prieštaravimas struktūrinis: jos dydis ir geografija daro Lenkiją natūralia bet kokių Europos, Kyjivo ir Maskvos derybų dalyve (Rzeczpospolita). E3 šalys atsako, kad mažesnės grupės derasi greičiau. Viešo Lenkijos pareigūnų protesto, nukreipto būtent į gegužės 26 d. susitikimą, nebuvo, tačiau pati įtampa matoma.

Skirtis gilesnė nei vien formato klausimas. Prancūzija ir Italija linkusios atverti diplomatinį kanalą su Maskva. Vokietija, Lenkija ir Baltijos valstybės tam priešinasi, argumentuodamos, kad derybos iki Rusijos pasitraukimo reikštų agresijos atlyginimą (Euronews). ES užsienio reikalų ministrai gegužės 27–28 d. Limasolyje vykusiame „Gymnich“ susitikime — neformaliame ministrų formate, kuriame nepriimami privalomi sprendimai — aptarė galimybę skirti oficialų specialųjį įgaliotinį Ukrainai. Tačiau ES atstovas lūkesčius sumažino: toks pasiuntinys tinkamas tik tada, „kai Rusija parodys tikrą norą užbaigti karą“ (EEAS).

Formaliam ES keliui įstrigus, E3 neformalus greitis pakeičia institucinį procesą. Labiausiai Rusijos agresijai pažeidžiamos valstybės — Lenkija ir Baltijos šalys — lieka už formato, kuriame tariamasi dėl jų saugumo. Lenkija ginkluoja Ukrainos frontą. Italija finansuoja atstatymą. Nė viena nesėdi ten, kur dėliojamos taikos sąlygos.