Temu ir kriptoturtui — 450 mlrd. € sąskaita

„Temu“ siuntos, kriptoturto sandoriai ir internetiniai lošimai tampa ES biudžeto derybų dalimi, nes Briuseliui reikia naujų pajamų neprašant valstybių narių didesnių įmokų. Teigiama, kad svarstomi penki nauji pajamų šaltiniai, galintys duoti apie 450 mlrd. € 2028–2034 m. biudžetui, tačiau viešai paskelbto teisinio teksto, patvirtinančio sąrašą, tarifus ar „Il Fatto Quotidiano“ nurodomą pajamingumą, kol kas nėra.

Skola reali, priedanga politinė

Grąžinimo problema atsirado kartu su „NextGenerationEU“. Per pandemiją ES skolinosi bendrai, o Komisija jau anksčiau argumentavo, kad naujos ES pajamos turėtų padėti aptarnauti šią skolą ir kartu mažinti spaudimą nacionalinėms įmokoms, kaip nurodyta COM(2021) 570. Taryba šią kryptį paliko atvirą, pritarusi pakoreguotam nuosavų išteklių paketui.

Pasirinkimas siauras. ES gali karpyti programas, prašyti vyriausybių didesnių įmokų, skolintis dar kartą arba apmokestinti per sienas judančią ekonominę veiklą. Pranešimuose minima schema remiasi ketvirtuoju keliu, nes kitame biudžete reikės sutalpinti Ukrainą, gynybą ir konkurencingumą, kartu saugant senesnes programas.

Todėl pigios siuntos tampa politiniu klausimu. Mažos vertės importo mokestis Briuselyje gali būti pristatomas kaip ES pajamos, bet rinkėjai jį pajus atsiskaitydami už pirkinį arba mokėdami už pristatymą. Maltos europarlamentarai jau vadina tai mokesčiu „Temu“, „Shein“ ir „AliExpress“ pirkiniams, praneša „Lovin Malta“.

Sąskaita keliauja tam, kas negali jos išvengti

Teisinis mokėtojas ir tikrasis mokėtojas gali nesutapti. Jei rinkliavą moka kriptoturto platforma, ji gali susigrąžinti kaštą didesniais prekybos mokesčiais arba platesniu skirtumu tarp pirkimo ir pardavimo kainų. Jei moka lošimų operatoriai, klientams gali tekti prastesni koeficientai arba mažiau akcijų.

Siuntų mokestis veiktų panašiai. Briuselis gali rinkti jį iš platformų, vežėjų ar importuotojų, bet mokestis vis tiek gali persikelti į galutinę kainą. Tikroji našta priklausys nuo derybinės galios: didelės platformos dalį kašto gali sugerti pačios, vežėjai jį perkelti toliau, o mažų maržų pardavėjai iškart įskaičiuoti pirkėjams.

Dabartinėje ES pajamų sistemoje šių minimų priemonių dar nėra. Ji remiasi muitais, PVM pagrįstomis pajamomis, plastiko atliekų įmokomis ir nacionalinėmis pajamomis grindžiamais mokėjimais pagal Sprendimą 2020/2053. Pačios Komisijos biudžeto pajamų puslapis aprašo būtent šią sistemą, o ne galutinai sutartą kriptoturto, lošimų ar siuntų paketą.

Valstybių pasidalijimas seka ta pačia logika. Jei naujos ES pajamos pakeičia dalį vyriausybių mokamų įmokų nuo nacionalinių pajamų, finansų ministerijoms atsiranda erdvės. Jei jos tiesiog finansuoja didesnį biudžetą, grynosios mokėtojos vis tiek gauna didesnę ES sąskaitą, tik mažiau matomu būdu.

Tai svarbu Vokietijai ir Nyderlandams, paprastai griežčiausiai spaudžiantiems dėl biudžeto dydžio. Svarbu ir Prancūzijai bei Lenkijai, bet dėl kitų priežasčių. Prancūzija siekia apsaugoti žemės ūkio finansavimą, nors jos viešieji finansai tebėra ES akiratyje po to, kai Taryba 2024 m. liepą pradėjo perviršinio deficito procedūrą. Lenkija tiesiogiai suinteresuota sanglauda ir žemės ūkiu, nes Varšuva ES lėšas vis dar pristato kaip esminę savo 2021–2027 m. programos dalį.

Veto teisę turi kiekviena sostinė

Griežčiausia riba ne ekonominė, o teisinė ir politinė. Sprendimams dėl nuosavų išteklių reikia vienbalsiškumo ir nacionalinio patvirtinimo pagal 311 straipsnį, o ilgalaikiam biudžetui taip pat reikia vienbalsiškumo pagal 312 straipsnį.

Tai kiekvienai sostinei suteikia svertą. Vyriausybė gali ginčą dėl siuntų, lošimų, kriptoturto, nuolaidų ar bendro išlaidų lygio paversti ginču dėl viso biudžeto. Briuselis gali siekti pajamų, kurios mažiau primena nacionalinį čekį, bet sostinės vis tiek spręs, ar ši konstrukcija išsilaikys.

Todėl minima 450 mlrd. € suma, kol nėra teisinio teksto, veikiau derybinis signalas, o ne sutartas mokesčių planas. Skolos grąžinimo poreikis aiškus. Atviras lieka klausimas, kam teks sąskaita ir kaip tiesiai rinkėjai ją matys.