Sostinės susikirto dėl €2tn biudžeto

ES biudžeto ginčas įstrigo ties paprastu klausimu: visi mato, kad dabartinių įsipareigojimų ir naujų prioritetų suma nebesutelpa į seną rėmą, tačiau nė viena sostinė nenori pirma parodyti, ko atsisakytų. Vokietija teisiškai gali blokuoti kitą ilgalaikį biudžetą, bet tikroji problema Berlynui politinė. Jam reikia sąjungininkų, pasirengusių atmesti tas pačias kompromiso kainas, o tokia koalicija jau trūkinėja.

Skaičiai spaudimą rodo aiškiai. Dabartinis ilgalaikis ES biudžetas siekia apie 1,2 trln. €, o kitą Komisijos projektą Europos Audito Rūmai apibūdina kaip beveik 2 trln. €. Teigiama, kad pirmasis Kipro kompromisinis tekstas šią sumą mažina maždaug 2 %. Pjūvis nedidelis, bet jis iškelia esminį pasirinkimą: ar gynyba, Ukraina, konkurencingumas ir plėtra finansuojami papildomai, ar jie pradeda stumti senąsias programas.

Taupiųjų stovykla mažiau vientisa, nei atrodo

Kipras gali rašyti kompromisų projektus. Jis negali priversti vyriausybių norėti to paties rezultato. Kai skaičiai atsiranda popieriuje, sostinės gina nebe šūkius, o savo praradimus.

Čia Vokietijos įtaka siaurėja. Veto veikia tik tada, kai šalia jo gali atsistoti ir kiti. Švedija Berlynui pritaria bent dėl viršutinės ribos: Džesika Rosencrantz siūlomus 1,23 % ES bendrųjų nacionalinių pajamų pavadino „visiškai nepriimtinais“. Tačiau Stokholmas kartu laiko Ukrainą ir gynybos bendradarbiavimą realiais prioritetais, ką rodo Šiaurės, Baltijos šalių ir Ukrainos gynybos deklaracija.

Todėl mažesnių išlaidų šalininkams kyla praktinė problema. Daug vyriausybių gali sutarti, kad biudžetas turi būti mažesnis. Gerokai mažiau jų sutars, kuri programa turi trauktis pirmoji.

Italija atveria dar vieną plyšį. Roma į biudžetą moka, bet Džordža Meloni per „Euronews Italy“ vėl kelia nuolaidų klausimą: kitoms šalims taikomos korekcijos negali būti laikomos nuolatinėmis, kol Italija moka be lygiavertės apsaugos. Tai ne vien mokėtojų ir gavėjų konfliktas. Tai verčia pačius mokėtojus derėtis tarpusavyje dar prieš pokalbį su lėšų gavėjais.

Antraštinis skaičius slepia tikrą spaudimą

Naudojamas biudžetas mažesnis, nei rodo viršutinė suma. Portugalų žiniasklaida rašo, kad Kipro pasiūlymas atitinka 1,23 % ES BNP, arba 1,13 %, atmetus „NextGenerationEU“ skolos grąžinimą. Skolos aptarnavimas gali leisti luboms atrodyti dosnesnėms, nors realioms išlaidoms vietos lieka mažiau.

Ispanija nesutinka naujų prioritetų finansuoti senųjų sąskaita. Madrido bendrame pareiškime dėl daugiametės finansinės programos remiama gynyba, konkurencingumas ir strateginė autonomija, bet ne sanglaudos, žemės ūkio ar žuvininkystės lėšų kaina. Žinia paprasta: jeigu Europa nori geopolitinio biudžeto, reikia naujų pinigų, naujų pajamų, lėtesnio skolos grąžinimo arba bendro skolinimosi.

Rumunija pradeda nuo kitos baimės. „HotNews“ rašo, kad žemės ūkiui ir sanglaudai maždaug 2 trln. € pakete vis dar numatyta apie 770 mlrd. €, bet platinamame tekste vis tiek matyti mažinimų. Bukarešto žemės ūkio reikalavimas, apie kurį pranešė „Agrointel“, – išlaikyti paramą ūkiams atskirą, stabilią ir be privalomo nacionalinio bendrojo finansavimo tiesioginėms išmokoms.

Todėl parama Rytų Europai – jautriausia projekto eilutė. Lenkija ir Rumunija nori stipresnio argumento regionams, patiriantiems Rusijos karo ir ES plėtros spaudimą. Pietų šalys klaus, ar tie pinigai bus paimti iš tos pačios sanglaudos kišenės, kuria remiasi jos pačios. Jeigu pažadas liks tik formuluotėse, jis nupirks ramybę dabar ir sukels ginčą vėliau.

Išorės išlaidos rodo poslinkio mastą. Tarptautinė krizių grupė teigia, kad projekte jos didėtų iki 200,3 mlrd. €, arba 75 %. Toks augimas atitinka sunkesnę saugumo aplinką. Kartu jis palankesnis šalims, turinčioms gynybos pramonę, stiprias administracijas ir parengtus projektus, nes jos naujus pinigus įsisavina greičiau nei skurdesni regionai, kurių finansavimas iki šiol rėmėsi senesnėmis programomis.

Klausimas lieka tas pats: kas sumokės už naują Europos darbotvarkę, kai kiekviena sostinė turi veto galimybę, o skolos sąskaita jau įtraukta į biudžetą. Kitas ilgalaikis biudžetas parodys, ar geopolitinė ambicija bus finansuojama papildomais ištekliais, ar ją turės nešti ūkininkai, regionai ir skurdesnės valstybės narės.