Kongresas taikosi į Turkijos variklius

JAV vyriausybė birželio 24 d. informavo Kongresą apie planą parduoti „General Electric“ F110 variklius Turkijos kuriamam naikintuvui KAAN. Sandorio vertė, „ProtoThema“ duomenimis, siektų apie 700 mln. JAV dolerių. Po kelių dienų demokratų Atstovų Rūmų narė Dina Titus pateikė rezoliuciją, kuria siekiama šį pardavimą sustabdyti.

Iš pirmo žvilgsnio ginčas siauras. Tačiau jis verčia Vašingtoną apsispręsti dėl platesnio klausimo, svarbaus ir Europai: ar gynybos eksportu laikyti Turkiją Vakarų tiekimo grandinėse, ar nuosekliai taikyti sankcijų logiką, pradėtą Ankarai įsigijus Rusijos oro gynybos sistemą S-400. Abu pasirinkimai skirtingai keičia sąjungininkų saugumo padėtį.

Ką Kongresas iš tiesų gali padaryti

JAV ginklus sąjungininkėms parduoda per „Foreign Military Sales“ mechanizmą — vyriausybių tarpusavio ginklų pardavimo kanalą. Po oficialaus pranešimo Kongresas gali mėginti sandorį sustabdyti. Titus pasinaudojo numatyta procedūra: pateikė bendrą nepritarimo rezoliuciją, dėl kurios balsuojama sprendžiant, ar blokuoti jau notifikuotą pardavimą („ProtoThema“, CRS).

Šis instrumentas skamba griežtai, bet praktikoje retai būna lemiamas. Rezoliucijai turi pritarti ir Atstovų Rūmai, ir Senatas. Prezidentas gali ją vetuoti. Veto atmetimui reikia dviejų trečdalių balsų abiejuose Kongreso rūmuose (CRS). Tokį slenkstį Kongresas pasiekia itin retai. Tikroji jo galia netiesioginė: priversti administraciją aiškintis, padidinti diplomatinę sandorio kainą ir paveikti tai, kokius pardavimus ji siūlys ateityje.

Variklių pardavimas ir galimas Turkijos grįžimas į F-35 programą juda skirtingomis trajektorijomis. KAAN tebėra prototipas, kuris be variklių, tiekimo grandinių prieigos ir ilgų bandymų negali tapti patikimu koviniu lėktuvu („El Confidencial“). Turkijos prieigos prie F-35 atkūrimas būtų gerokai didesnis pasitikėjimo sprendimas, reiškiantis 2019 m. Ankaros pašalinimo iš programos peržiūrą. Viešame DSCA registre oficialaus pranešimo dėl F-35 pardavimo Turkijai nėra.

S-400 spąstai

Turkijos įsigyta Rusijos raketų sistema S-400 tebėra neišspręstas šios bylos centras. 2019 m. Vašingtonas pašalino Turkiją iš F-35 programos, argumentuodamas, kad rusiška oro gynybos įranga greta F-35 operacijų galėtų atskleisti naikintuvo mažo pastebimumo technologijų savybes (Baltieji rūmai). 2020 m. gruodį JAV pritaikė sankcijas Turkijos gynybos pirkimų institucijai pagal CAATSA — Įstatymą dėl kovos su Amerikos priešininkais taikant sankcijas, kuriuo baudžiama už reikšmingus gynybos sandorius su Rusija (Valstybės departamentas).

Šios sankcijos sukūrė patikimumo problemą. Jei Vašingtonas dabar patvirtintų pažangių technologijų eksportą be patikrinto S-400 klausimo sprendimo, signalas būtų aiškus: sankcijos gali būti derybų objektas, jei sąjungininkė strategiškai pakankamai svarbi. Graikijos ir Kipro kritikai būtent tai ir pabrėžia: ginčas dėl blokavimo iš esmės susijęs su klausimu, ar sankcijų vykdymas ką nors reiškia, kol S-400 byla lieka atvira („Capital“, CNA).

Europa tą pačią bylą skaito iš skirtingų pozicijų

Europos sąjungininkės neturi vienos Turkijos politikos, nes jų rizikos nevienodos.

Graikija į tai žiūri per oro galios balansą. Atėnai iš Prancūzijos įsigijo 18 „Rafale“ naikintuvų ir gavo JAV pritarimą įsigyti iki 40 F-35 lėktuvų („Dassault Aviation“, DSCA). Kol Turkija lieka už F-35 programos ribų, Graikija turi oro galios pranašumą. Ankarai susigrąžinus prieigą, šis pranašumas sumažėtų.

Vokietijos pradinė pozicija kita — Turkijos naudingumas NATO. Ankara turi antrą pagal dydį Aljanso kariuomenę, kontroliuoja Bosforą ir tiekė Ukrainai bepiločius orlaivius (FAZ). Vokietijos žiniasklaidoje KAAN varikliai vertinami kaip siauresnė nuolaida nei F-35 prieigos atkūrimas, kuris tebėra gerokai sudėtingesnis pasitikėjimo klausimas (merkur.de).

Ispanijos atvejis rodo dar vieną sluoksnį. Prancūzijos, Vokietijos ir Ispanijos būsimo kovinio orlaivio projektui FCAS susidūrus su rimtomis problemomis dėl projektavimo kontrolės ir darbų pasidalijimo, Madridas pradėjo preliminarius kontaktus dėl KAAN, nors pranešimuose pabrėžta, kad šis lėktuvas dar pernelyg nebrandus Ispanijos lėktuvnešių aviacijos poreikiams („El Confidencial“). Toks susidomėjimas nepaverčia KAAN realia alternatyva. Jis rodo, kad Europos pačios kuriamų naikintuvų programų sunkumai net prototipus paverčia politiniais derybų svertais.

Kas dar neįvyko

Kol kas nėra patvirtinto S-400 atsisakymo ar utilizavimo plano. Nėra oficialaus pranešimo dėl F-35 pardavimo Turkijai. Viešai nepateiktas ir detalus Turkijos pasiūlymas, kaip ji siūlytų pašalinti sąlygas, dėl kurių 2019 m. buvo išmesta iš programos („Haberler“, „Jerusalem Post“).

Be šių elementų variklių ginčas tėra susidūrimas prieš didesnį sprendimą dėl F-35. Argumentas dėl Turkijos pririšimo prie Vakarų tiekimo grandinių turi svorio: JAV varikliai paliktų Ankarą Vakarų technologinėje orbitoje ir suteiktų Vašingtonui nuolatinį poveikio kanalą. Priešingas argumentas ne silpnesnis — CAATSA susilpninimas parodytų sąjungininkėms, kad sankcijas galima tiesiog išlaukti. Nesvarbu, ar Titus rezoliucija bus priimta, jos paskirtis jau aiški: padidinti bet kokio būsimo sprendimo dėl F-35 kainą ir priversti Vašingtoną pasirinkti, kuris signalas svarbesnis — tas, kurį išgirs Atėnai, ar tas, kurį išgirs Ankara.