Kontrolės ginčas sužlugdė Prancūzijos ir Vokietijos naikintuvo projektą

FCAS/SCAF žlugo, nes Prancūzija ir Vokietija bendros gynybos ambicijos nepavertė bendra kontrole. Šis naikintuvo projektas buvo svarbus ne vien dėl būsimo orlaivio. Jis parodė, kad Europa gali daugiau leisti gynybai, bet vis tiek nesukurti bendros pramoninės galios, jei valstybės ir bendrovės nesutaria, kas projektuoja, modernizuoja ir eksportuoja ginklus.

Skilimas buvo įrašytas pačiame susitarime

Politinis susitarimas popieriuje atrodė paprastas: Prancūzija turėjo vadovauti būsimam koviniam orlaiviui, Vokietija — MGCS, naujos kartos tanko projektui, turinčiam pakeisti „Leopard“ ir „Leclerc“ šeimas (tportal). Ispanija prie FCAS prisijungė kaip visateisė partnerė: „Indra“ gavo svarbių vaidmenų jutiklių ir imitavimo sistemose, o „Airbus“ rūpinosi nepilotuojamais pagalbiniais orlaiviais ir mūšio lauko duomenų sistemomis (The Aviationist).

Ši konstrukcija subyrėjo ten, kur politika tampa inžinerija. „Dassault“ ir „Airbus“ nesutarė dėl vadovavimo, darbų pasidalijimo ir teisių į technologijas (Le Monde, Euronews). Būtent šie punktai lemia, kas kontroliuoja sistemos konstrukciją, kas vėliau gali ją atnaujinti, kas sertifikuoja pakeitimus ir kas turi teisę parduoti orlaivį užsienyje.

Komercinis konfliktas buvo ne mažiau aštrus nei nacionalinis. „Dassault“ ir „Airbus“ konkuruoja eksporto rinkoje, todėl nuosavų inžinerinių sprendimų dalijimasis vienai pusei reikštų būsimo sverto perdavimą varžovei. Prancūzija siekė apsaugoti modelį, paremtą savarankišku naikintuvų projektavimu, eksporto laisve, lėktuvnešių aviacija ir branduoliniais reikalavimais. Vokietija, didindama išlaidas ir turėdama daugiau pramoninio svorio, nebenorėjo tenkintis jaunesniosios partnerės vaidmeniu sistemoje, kuri dešimtmečiams formuotų Europos aukštos klasės kovinės aviacijos rinką (Le Grand Continent).

Kartus išsiskyrimas atrodo taip: Prancūzija turi doktriną ir projektavimo autoritetą, Vokietija — pinigus ir alternatyvas. Nė vienas iš šių pranašumų savaime nevirsta bendru orlaiviu. „Dassault“ taip pat nebūtinai laimėjo švariai, nes Prancūzijai vienai finansuoti būsimo naikintuvo kūrimą gali būti sunku (Le Monde).

Sąskaita tenka ne tik Paryžiui ir Berlynui

Pirmiausia smūgį pajunta Ispanija. Madridas į FCAS atėjo kurti tikrų pramoninių pajėgumų, o ne stebėti Prancūzijos ir Vokietijos ginčo iš šalies. Ispanijos žiniasklaida skelbia, kad rizikoje atsidūrė, bet dar nėra galutinai prarastos, 540 mln. € vertės „Indra“ sutartys ir 160 mln. € vertės „Indra“ bei „Airbus“ konsorciumo sutartis (Cinco Días, The Objective). Gynybos ministrė Margarita Robles rezultatą pavadino nesėkme ir teigė, kad pramoniniai interesai nustūmė patį projektą į antrą planą (EFE via Infobae).

Italijai atsiveria daugiau erdvės, bet ne aiškumas. GCAP, Italijos, Jungtinės Karalystės ir Japonijos naikintuvo programa, dabar atrodo kaip stipresnė su Europa susieta alternatyva. „Leonardo“ yra pareiškusi, kad Vokietija būtų vertinga partnerė, tačiau Berlyno įtraukimas galėtų atnaujinti tuos pačius ginčus dėl darbų pasidalijimo ir terminų programoje, kuri jau sukonstruota aplink Romą, Londoną ir Tokiją (Reuters via MarketScreener, Defense News).

Vokietija dairosi ir į šiaurę. „Airbus“ yra tyrinėjusi ankstyvų derybų su „Saab“ galimybę, tačiau Švedija bet kokį bendradarbiavimą laiko politiniu pasirinkimu, o ne jau pasirašytu keliu iš FCAS žlugimo (StreetInsider). Tai svarbu, nes Europos problema nėra galimų partnerių stygius. Rizika kita: pinigai, inžinieriai ir tiekimo grandinės gali išsisklaidyti dar iki susiformuojant naujam bendram projektui.

Arčiau Rusijos esančios šalys šią nesėkmę vertins pagal laiką, ne simboliką. Lenkijos žiniasklaida pabrėžė, kad FCAS po metų metus trukusių ginčų dėl patentų ir lyderystės jau buvo nuslinkęs į penktąjį dešimtmetį (Defence24). Jei europiniai projektai ateina per vėlai, vyriausybės perka prieinamas sistemas iš Jungtinių Valstijų, Pietų Korėjos ar kitur, dešimtmečiams užfiksuodamos mokymo, priežiūros ir amunicijos pasirinkimus.

Tanko projektui dabar tenka tikrasis testas

MGCS tą patį klausimą paveldi sausumoje. „Rheinmetall“ vadovas Arminas Pappergeris yra įspėjęs, kad Prancūzijos biudžeto mažinimas gali kelti grėsmę tanko projektui, nors prieinama prancūziška medžiaga šio konkretaus teiginio savarankiškai nepatvirtina (Stern).

Tvirtesni įrodymai rodo tą pačią kontrolės problemą. MGCS taip pat nuslinko į penktąjį dešimtmetį, o pagrindiniai projektavimo sprendimai, įskaitant pabūklo kalibrą, tebėra neišspręsti (Shephard, FAZ). Tanko programa negali tapti kitu Europos strateginiu ramsčiu, kol partneriai ginčijasi, kas nustato konstrukciją, kam priklauso technologijos ir kas prisiima sąnaudas.

Europa sako norinti daugiau gynybos autonomijos. FCAS parodė jos kainą: bendras ginklas tampa daugiau nei komunikatu tik tada, kai kas nors sutinka dalytis kontrole.