Kipras atveria pelno mokesčio duomenis

Kipro parlamentas vienbalsiai pritarė įstatymui, leidžiančiam šalies mokesčių administratoriui automatiškai keistis įmonių pelno mokesčio duomenimis su visomis kitomis ES valstybėmis (Stockwatch). Taip į nacionalinę teisę perkeliama DAC9 direktyva — ES taisyklės, sukuriančios duomenų apsikeitimo sistemą aplink pasaulinį minimalų pelno mokestį. Atskirai tai atrodytų kaip dar viena ataskaitų teikimo pareiga. Tačiau ji įsigalioja platesnio pokyčio metu: didžiausioms Europos įmonių grupėms mažas nominalus mokesčio tarifas nebelemia galutinės sąskaitos. Vis svarbiau tampa tai, kaip valstybės patikrina faktiškai sumokėtą mokestį.

Trys žingsniai nuo pasaulinės taisyklės iki nacionalinės mokesčių administracijos

Grandinę sudaro trys dalys. Pirmiausia EBPO parengė vadinamąjį antrąjį ramstį — sistemą, pagal kurią įmonių grupėms, per metus gaunančioms bent 750 mln. € pajamų, kiekvienoje veiklos jurisdikcijoje turi būti taikomas ne mažesnis kaip 15 % efektyvusis pelno mokesčio tarifas (OECD). Esminis žodis čia — „efektyvusis“. Vertinama ne tai, koks tarifas įrašytas įstatyme, o kiek bendrovė iš tiesų sumoka pritaikius atskaitymus, kreditus ir lengvatas.

Vėliau ES šią EBPO sistemą pavertė privaloma Minimaliojo apmokestinimo direktyva, kurią turi taikyti visos valstybės narės (EUR-Lex). Jeigu grupės efektyvusis tarifas vienoje šalyje nesiekia 15 %, skirtumą padengia papildomas mokestis. Pirmumo teisę jį surinkti turi mažo apmokestinimo valstybė. Jei ji to nepadaro, mokestį gali surinkti patronuojančiosios bendrovės buveinės šalis (OECD).

Trečiasis sluoksnis — DAC9, kurią ką tik priėmė Kipras. Ji sukuria duomenų kanalą. Tarptautinė grupė pateikia vieną standartizuotą deklaraciją, kurioje nurodo savo struktūrą, pelną ir mokesčių skaičiavimus kiekvienoje jurisdikcijoje. Vienas mokesčių administratorius gauna deklaraciją ir atitinkamas jos dalis perduoda kitoms ES šalims (EUR-Lex, Council of the EU). Be šio sluoksnio kiekviena valstybė matytų tik savo dalį. Įdiegus apsikeitimą duomenimis, administratoriai gali tikrinti, ar grupė visoje ES iš tiesų pasiekia 15 % ribą.

Airija rodo, kaip prisitaiko senasis modelis

Airija — aiškiausias praktinis šio pokyčio pavyzdys. Dublinas nepanaikino 12,5 % pelno mokesčio tarifo, tačiau įmonėms, patenkančioms į antrojo ramsčio taikymo sritį, dabar taiko 15 % efektyvųjį minimumą ir skirtumą susirenka per savo vidaus papildomą mokestį (Irish Statute Book). Logika paprasta: jeigu kas nors turi surinkti skirtumą tarp 12,5 % ir 15 %, Airijai geriau, kad tai būtų Airija, o ne, pavyzdžiui, Vokietija.

Pirmasis Airijos antrojo ramsčio mokėjimo terminas suėjo 2026 m. birželio 30 d. Pusmečio pelno mokesčio įplaukos siekė apie 13,7 mlrd. € ir buvo 4,7 % didesnės nei prieš metus (Irish Times, Deloitte). Vieši duomenys kol kas neatskiria, kiek šios sumos sudarė papildomas mokestis. Tačiau sistema jau veikia.

Vengrija rodo kitą pusę. Jos 9 % nominalus tarifas tebėra mažiausias ES (EU Council). Mažoms vidaus įmonėms jis ir toliau taikomas. Tačiau didelėms tarptautinėms grupėms, patenkančioms į antrojo ramsčio sistemą, 9 % skaičius nebeužtikrina pranašumo, nes papildomo mokesčio mechanizmas bet kuriuo atveju pakelia apmokestinimą iki 15 % (PwC). Vengrijos mokesčių komentaruose reforma daugiausia pristatoma kaip administracinė našta: terminai, skaičiavimai ir duomenų mainai (Adóvilág).

Nyderlandų rizika kitokia. Olandiškos įmonių struktūros ilgai naudotos autorinių atlyginimų ir palūkanų mokėjimams nukreipti per mažai realios veiklos turinčius subjektus, taip perkeliant apmokestinamąjį pelną iš didesnių mokesčių šalių. Antrasis ramstis mažina tokių schemų mokestinę naudą, o DAC9 daro jas matomas kitų valstybių mokesčių administratoriams (Rijksoverheid). Tarpinės bendrovės neišnyks per naktį, bet paskata kurti naujas silpnėja.

Kas laimi ir kas moka

Valstybių biudžetai gauna du dalykus: geresnį matomumą, kaip tarptautinės grupės konstruoja savo mokesčius, ir, ten, kur įvedami vidaus papildomi mokesčiai, teisę susirinkti pajamas, kurios kitu atveju galėtų atitekti kitai jurisdikcijai. Didelės tarptautinės bendrovės praranda dalį naudos iš mažų tarifų šalių, nes 12,5 % ar 9 % nominalus tarifas nebeatsako į klausimą, kiek jos turi sumokėti. Mokesčių konsultantai ir atitikties paslaugų įmonės gauna naujo darbo: efektyviojo tarifo skaičiavimai ir standartizuotos deklaracijos tampa papildomomis paslaugomis greta įprasto pelno mokesčio administravimo (Alvarez & Marsal). Mažos ir vidutinės įmonės, nesiekiančios 750 mln. € ribos, iš esmės lieka už sistemos ribų (OECD).

ES Taryba DAC9 pristato kaip supaprastinimą: viena deklaracija vietoj daugybės pasikartojančių pateikimų (Council of the EU). Ar įmonės tai patirs kaip supaprastinimą, priklausys nuo to, ar centrinė deklaracija pakeis vietines prievoles, ar taps dar vienu sluoksniu virš jų. Nominali mokesčių konkurencija tarp ES valstybių narių neišnyko. Tačiau įmonėms, pakankamai didelėms patekti į antrojo ramsčio sistemą, konkurencijos laukas keičiasi: svarbiau tampa tai, kuri valstybė sugebės administruoti atitiktį neperkraudama verslų, kuriuos nori pritraukti.