Skaitmeninis euras prieš Visa ir Mastercard

Europos priklausomybė nuo skaitmeninių mokėjimų infrastruktūros jau tapusi strateginiu klausimu. Apie du trečdaliai euro zonos kortelių operacijų vykdomi per „Visa“ ir „Mastercard“ tinklus (ECB, Journal of Competition Law & Economics). Trylika iš 21 euro zonos valstybės neturi nacionalinės kortelių mokėjimo schemos, veikiančios parduotuvių terminaluose (Bundesbank). 2026 m. birželio 23 d. Europos Parlamento Ekonomikos komitetas pritarė skaitmeninio euro reglamento judėjimui toliau, todėl byla artėja prie balsavimo plenarinėje sesijoje (European Parliament).

Skaitmeninis euras būtų ECB, tai yra euro valdymą vykdančio Europos Centrinio Banko, išleidžiami elektroniniai grynieji pinigai, platinami per įprastus bankus. Tai ne kriptovaliuta. Tai tas pats euras, visada vertas vieno euro, tik paremtas centriniu banku, o ne privačia bendrove (ECB). Paprasčiau tariant, tai piniginėje laikomų grynųjų skaitmeninė forma: viešieji pinigai, kuriuos žmogus turėtų tiesiogiai, o ne kaip indėlį privačiame banke.

Kodėl be atsarginio kelio nėra kontrolės

„Visa“ ir „Mastercard“ mokėjimus apdoroja efektyviai. Tačiau kai beveik visas mokėjimų srautas eina per užsienio tinklus, Europa iki galo nekontroliuoja nei kainų, nei techninių standartų, nei savo skaitmeninių mokėjimų atsparumo. Tinklams pakėlus mokesčius, pakeitus sąlygas ar patyrus sutrikimų, Europos prekybininkai ir vartotojai iš esmės neturi kuo juos pakeisti.

Vokietijos „girocard“ gerai parodo šią spragą. Vokietijoje ji veikia, bet užsienio terminalus pasiekia tik naudodamasi „Visa“ arba „Mastercard“ infrastruktūra (Bundesbank). ECB pareigūnų teigimu, tarpvalstybiniuose kortelių mokėjimuose euro zonoje ne Europos tinklų dalis artėja prie 100 % (Le Monde). Prancūzija turi „Cartes Bancaires“, Italija – „Bancomat“, Nyderlandai – „iDEAL“. Tačiau nė viena iš šių sistemų neveikia sklandžiai visoje euro zonoje, o jų bendra dalis mažėja: tarptautinių kortelių schemų dalis euro zonos kortelių mokėjimuose padidėjo nuo maždaug 56 % 2017 m. iki apie 61 % 2022 m. (Journal of Competition Law & Economics).

Skaitmeninis euras nustatytų vieną techninį standartą, pagal kurį bet kuris telefonas, kortelė ar terminalas euro zonoje galėtų apdoroti mokėjimus tiesiogiai. Tokiu atveju operacijų nebereikėtų nukreipti per amerikietiškus tinklus. Europos Parlamento teksto projekte numatyta, kad dauguma įmonių, jau priimančių skaitmeninius mokėjimus, turėtų priimti ir skaitmeninį eurą; taip pat siūloma riboti prekybininkų mokamus mokesčius, taikomus kiekvieną kartą klientui atsiskaitant kortele, ir užtikrinti nemokamas bazines sąskaitas vartotojams (European Parliament, EU Perspectives).

Bankai gali prarasti pigią finansavimo bazę

Vartotojai gautų nemokamą viešą mokėjimo priemonę, veikiančią internetu ir be interneto ryšio. Atsiskaitant neprisijungus prie tinklo, Parlamento tekste numatyta, kad mokėjimo duomenys liktų įrenginyje, o ne keliautų per bankus ar mokėjimų tarpininkus (European Parliament). Prekybininkams tai galėtų būti naudinga, jei didesnė konkurencija sumažintų įkainius: „Le Monde“ duomenimis, „Visa“ ir „Mastercard“ iš Europos prekybininkų tarpbankinio atsiskaitymo ir schemų mokesčiais šiuo metu surenka apie 2 mlrd. € per metus (Le Monde).

Bankams ši schema kelia daugiausia prieštaravimų. Jie platintų skaitmeninį eurą ir išlaikytų ryšį su klientu, tačiau kartu rizikuotų netekti indėlių. Jei dalis pinigų iš įprastų banko sąskaitų būtų perkelta į skaitmeninio euro pinigines, bankai prarastų pigią finansavimo bazę, kurią dabar naudoja paskoloms teikti. Tai gali didinti skolinimosi kainą visoje ekonomikoje.

Kokio masto ši rizika? „Reuters“ pranešimu, ECB modeliavimas rodo, kad nustačius 3 000 € laikymo limitą vienam asmeniui, iš bankų sąskaitų galėtų pasitraukti iki 699 mlrd. €, arba 8,2 % euro zonos namų ūkių ir įmonių indėlių (Marketscreener/Reuters). Tai scenarijus, ne prognozė. Tačiau jis paaiškina, kodėl Vokietijos bankai šį projektą pavadino „valstybiniu lygiagrečiu pasiūlymu“ be aiškios pridėtinės vertės (Handelsblatt). Ginčijamasi ir dėl pačios sistemos sukūrimo kainos: ECB ją vertina 4–5,8 mlrd. € per ketverius metus, o bankų sektoriaus pateikiami skaičiai siekia 18–30 mlrd. € (Marketscreener/Reuters).

Tikrasis testas – naudojimas

Parlamento komiteto balsavimas tėra vienas etapas. Dar laukia plenarinis balsavimas, Europos Parlamento ir valstybių narių derybos, taip pat galutinis Tarybos sprendimas. ECB yra nurodęs, kad bandomieji sandoriai galėtų prasidėti nuo 2027 m. vidurio, o pirmoji emisija – 2029 m. (ECB, EUNews).

Sunkesnis klausimas – ar žmonės ir įmonės tuo naudosis. Mokėjimų tinklas, per kurį niekas nenukreipia pinigų, suteikia suverenumą tik dokumentuose. Todėl lems ne vien reglamento tekstas, o faktinis naudojimas valstybėse, realūs prekybininkų kaštai po integracijos ir bankų elgesys: ar jie produktą aktyviai siūlys, ar paliks jį paraštėse. Europa priklausomybę įvardijo tiksliai. Ar pavyks pakeisti įprotį, kol kas atviras klausimas.