EIB finansuoja Rūdninkų bazę

Lietuva Rūdninkuose stato karinį miestelį, kuriam numatytas 369 mln. € bendras Europos investicijų banko, „Swedbank“ ir SEB finansavimas (EIB). EIB — pagal ES sutartis veikiantis viešasis bankas, priklausantis visoms 27 valstybėms narėms — netapo ginklų banku. Tačiau, pradėjęs finansuoti karinę infrastruktūrą, jis pastūmė ribą tarp plėtros skolinimo ir gynybos politikos. Tuo pačiu keliu jau domisi ir kitos rytinio flango vyriausybės.

Taisyklė, kuri buvo panaikinta

Iki 2024 m. rugsėjo EIB reikalavo, kad su gynyba susiję projektai daugiau kaip pusę pajamų gautų iš civilinio naudojimo (EIB). Šis kriterijus iš esmės uždarė kelią daugumai karinės infrastruktūros projektų. Kareivinės, logistikos centrai ar poligonai negalėjo įtikinamai parodyti, kad didžioji jų pajamų dalis bus civilinė, net jei juose nebuvo perkami ginklai.

Valstybių narių finansų ministrai, veikiantys kaip EIB Valdytojų taryba — aukščiausias banko sprendimų organas, — nusprendė šį reikalavimą panaikinti ir patvirtino platesnį saugumo mandatą. Ginklai ir amunicija toliau nefinansuojami. Tačiau pastatai, keliai, energetikos sistemos ir gyvenamasis būstas kariniame miestelyje dabar gali būti finansuojami kaip infrastruktūra, remianti karinę veiklą, bet pati nesanti ginkluotė (Scope Ratings). Rūdninkai patenka būtent į šią zoną: projekto paskirtis akivaizdžiai karinė, bet paskola skirta infrastruktūrai, ne ginklams.

Tas pats kelias, skirtingi interesai

Šio pokyčio reikšmė Europoje priklauso nuo geografinės ir politinės padėties.

Rytiniame flange Rūdninkai — saugumo klausimas, įvilktas į finansavimo sandorį. Lenkijos žiniasklaidoje Lietuvos karinė infrastruktūra siejama su atgrasymo grandine per Suvalkų koridorių — siaurą sausumos ruožą, jungiantį Lenkiją su Baltijos valstybėmis (Onet). Varšuva siekia, kad būtų pratęsti NATO degalų vamzdynai, modernizuojami keliai, o dalis išlaidų iš nacionalinių biudžetų būtų perkelta į bendrus ES instrumentus (WP). Latvija mato panašų poreikį ir prisijungė prie Kanados vedamos iniciatyvos steigti atskirą Gynybos, saugumo ir atsparumo banką, nors ši institucija kol kas neturi nei patvirtinto kapitalo, nei veikiančių skolinimo operacijų (LRT).

Prancūzija šį EIB mandato atlaisvinimą skaito per pramonės politikos prizmę. „Bpifrance“, Prancūzijos viešasis investicijų bankas, kartu su EIB nukreipė 150 mln. € Prancūzijos saugumo ir gynybos mažosioms bei vidutinėms įmonėms, šį finansavimą pristatydami kaip strateginės autonomijos, o ne teritorinio atgrasymo priemonę (Caisse des Dépôts). Atskirai suteikta didelė EIB paskola „Airbus“ tik sustiprino šią kryptį: Europa gali finansuoti su gynyba susijusią pramonę per savo plėtros banką (Le Monde).

Rytiniam flangui reikia bankams priimtino betono, kelių ir logistikos. Prancūzijai — bankams priimtinos aviacijos, kosmoso ir tiekimo grandinių. Tas pats politinis pokytis aptarnauja abu interesus, todėl jis ir buvo priimtas.

Ką sandoris įrodo ir ko ne

Mažiau matoma, bet svarbesnė Rūdninkų sandorio dalis — tai, kad kartu su EIB dalyvauja „Swedbank“ ir SEB. Kai viešasis bankas skolina kariniam projektui, komerciniams bankams lengviau sekti iš paskos: gynybos rizika tada atrodo kaip viešoji politika, o ne reputacinis nukrypimas nuo tvarumo įsipareigojimų. EIB patvirtinęs, kad plečia skolinimą saugumo ir gynybos įmonėms per komercinius bankus (Scope Ratings). Projektas su EIB dalyvavimu bankams tampa ne vien komerciniu statymu, kurio geriau vengti.

Tačiau Švedijos bankų dalyvavimas neleidžia daryti platesnės išvados. Švedijos reguliuotojai ir toliau skelbia įprastas bankinės rizikos taisykles, o viešos doktrinos, kuri įpareigotų bankus gynybą laikyti prioritetine skolinimo sritimi, nėra. SEB ir „Swedbank“ įėjo į šį konkretų sandorį. Tai dar nereiškia, kad Šiaurės šalių finansų sektorius iš esmės perklasifikavo požiūrį į gynybą.

Viename vokiškame finansų komentare EIB apibūdintas kaip slenkantis link „ginklų banko“ (Kettner Edelmetalle). Toks kaltinimas perlenkia: ginklai ir amunicija formaliai lieka už EIB finansavimo ribų. Vis dėlto jis užčiuopia tikrą valdymo problemą. EIB viešai nepaaiškina, kodėl vienas projektas pripažįstamas tinkamu, o kitas — ne. Piliečiai mato kryptį, bet negali patikrinti konkrečių sandorių logikos.

Rūdninkai kol kas nėra lengvai atkartojamas modelis. Tai vienas sandoris, kurio sąlygų nei EIB, nei dalyvaujantys bankai iki galo neatskleidė. Lenkija, Latvija ir Rumunija turi infrastruktūros projektų, kurie galėtų atitikti tą patį šabloną, tačiau viešo panašių paskolų srauto dar nėra. Neatsakyta ir į klausimą, kas prisiimtų nuostolius, jei projektas neveiktų pagal planą — EIB, komerciniai skolintojai ar priimančioji valstybė. Lietuvos krašto apsaugos ministerija, EIB valdymo organai ir privatūs bankai šį atsakymą turėtų pateikti. EIB perkėlė ribą tarp plėtros skolinimo ir gynybos politikos. Ar ši riba bus prižiūrima viešai, lems, ar pokytis išlaikys politinį teisėtumą.