Estija aktyvavo 110km antidronų sieną

136 kilometrų ilgio Estijos sienos su Rusija ruože nauja pasienio infrastruktūra jau gali aptikti svetimus dronus ir juos neutralizuoti. Estijos policijos ir sienos apsaugos valdyba užbaigė pirmuosius antidroninės gynybos ruožus šalies pietryčių pasienyje (ERR). Iš viešai skelbiamos informacijos nematyti, kad kuri nors kita ES valstybė prie sausumos sienos su Rusija turėtų panašią sistemą. Įrengta daugiau kaip 110 kilometrų, o techninė stebėsena dengia beveik du trečdalius visos 338 kilometrų rytinės sienos. Darbus planuojama baigti iki metų pabaigos (ERR).

Techninė dalis veikia. Neaiški lieka sprendimų grandinė virš jos. Viešai nepaskelbta, kas Estijoje suteikia leidimą numušti droną, kaip greitai toks sprendimas perduodamas vykdytojams ir ar Estijos jutiklių duomenys patenka į bendrą Baltijos šalių ar NATO oro erdvės vaizdą. Ši spraga tęsiasi nuo Baltijos iki Juodosios jūros ir didėja kaskart, kai vyriausybė priversta reaguoti improvizuodama.

Maskva politinį spaudimą didina kaltindama Estiją leidžiant Ukrainai naudotis jos oro erdve smūgiams dronais prieš Rusiją. Šis teiginys nepagrįstas, tačiau jis rodo, kodėl kiekvienas neatpažintas dronas prie sienos vienu metu tampa ir galimu incidentu, ir informacinės operacijos įrankiu. Veikianti aptikimo infrastruktūra šią dinamiką daro jautresnę abiem pusėms.

Kiekviena valstybė atskirai

Lenkijos „Rytų skydo“ programa jau apėmė daugiau kaip 61 kilometrą rytinės sienos: ten diegiami jutikliai, sandėliavimo vietos ir kita infrastruktūra, o dar 207 kilometrai suplanuoti (Defence24, gov.pl). Varšuva savo teritorinės gynybos pajėgose, tai yra rezervo karinėje struktūroje, sukūrė pasienio gynybos komponentą ir brigadoms priskyrė atsakomybę už konkrečius sienos ruožus. Tačiau Lenkija šią sistemą kuria savo kariuomenės viduje. Viešuose šaltiniuose nematyti nei bendros Lenkijos ir Baltijos šalių vadovavimo struktūros, nei bendros institucijos, priimančios sprendimus dėl dronų neutralizavimo.

Latvijos pavyzdys rodo tą pačią problemą iš kitos pusės. Ryga paskelbė taikos meto taisykles, pagal kurias būtų atlyginama žala po karinių dronų incidentų (Sargs.lv). Tai suteikia daugiau teisinio aiškumo dėl pasekmių po smūgio nei dėl to, kas droną turi sustabdyti. Esamas Baltijos šalių pasienio bendradarbiavimas daugiausia susijęs su migracijos spaudimu, ne su dronų perėmimu.

NATO tikrina, ar sąjungininkų antidroninės sistemos gali veikti kartu, ir bandymų mastas didėja. Per pratybas „Technical Interoperability Exercise 26“ daugiau kaip 60 sistemų iš kelių valstybių buvo išbandytos bendruose radarų, trikdymo įrangos ir vadovavimo programinės įrangos bandymuose. Lietuvoje vykdytas projektas „Flytrap“ sujungė antidronines platformas ir dirbtinio intelekto įgalintus vadovavimo tinklus iš aštuonių valstybių (DVIDS, DVIDS). NATO sąjungininkės paskelbė per penkerius metus į antidroninius pajėgumus ketinančios investuoti daugiau kaip 40 mlrd. JAV dolerių (Defence Industry Europe).

Tačiau sistemų tarpusavio suderinamumo bandymas nėra tas pats, kas sprendimas, kas duoda įsakymą veikti. Valstybės vis dar perka radarus, trikdymo sistemas, kameras ir programinę įrangą kaip atskirus paketus, kuriems dažnai reikia papildomo pritaikymo, kad jie veiktų kartu (Escudo Digital). Pinigai įrangai skiriami, bet tarpvalstybinė teisė ja naudotis juda gerokai lėčiau.

Kur prarandamos sekundės

Suomija rodo, kaip atrodo teisinis aiškumas. Jos Sienos apsaugos įstatymas, Policijos įstatymas ir Gynybos pajėgų įstatymas kiekvienai institucijai atskirai suteikia įgaliojimus įsikišti dronų atvejais; kiekviena jų turi įvertinti, ar jėgos panaudojimas būtinas ir proporcingas konkrečiai grėsmei (Finlex). Trys įstatymai, trys institucijos, trys savarankiški vertinimai. Teisinis pagrindas aiškus. Tačiau konkretaus jutiklio signalo susiejimas su tinkama institucija iki dronui įskrendant į kitos valstybės oro erdvę — visai kitas klausimas.

Rumunijos patirtis rodo delsimo kainą. Per dronų incidentus prie Dunojaus valdžios institucijos aptiko oro taikinius, aktyvavo oro gynybą, rengė sraigtasparnius, siuntė civilinius perspėjimus ir informavo NATO struktūras — visa tai dėl vieno įvykio (Aktual24). Gynybos ministras Radu Miruca pripažino, kad Konstancos uostui reikia atskiros aptikimo sistemos, nes karinė gynyba ir civilinės infrastruktūros apsauga reikalauja skirtingų pajėgumų (Adevărul).

Estija atsakė į pirmą klausimą: priešakinė valstybė gali įrengti veikiančius antidroninės gynybos pasienio ruožus. NATO ir ES dar turi atsakyti į antrąjį: kas vadovauja atsakui, kai dronas iš vienos valstybės jutiklių zonos pereina į kitos valstybės oro erdvę, ir kaip greitai ši valdžia gali veikti. Kol tokio atsakymo nėra, Europos rytinis pasienis lieka nacionalinių sistemų rinkinys, kurį skiria būtent tos sekundės, kurių per incidentą labiausiai trūksta.