ES apmokestina pigius siuntinius

Liepos 1 d. ES panaikino taisyklę, leidusią iki 150 € vertės e. prekybos siuntiniams kirsti sieną be muito. Vietoj jos atsirado maždaug 3 € mokestis už kiekvieną prekių kategoriją vienoje siuntoje (Europos Komisija, Corriere della Sera). Pirmiausia taikomasi į „Shein“, „Temu“ ir „AliExpress“. Šiuo sprendimu ES tikrina, ar itin pigi prekyba iš tiesų efektyvi, ar pigi todėl, kad dalis realių kaštų iki šiol likdavo nematomi.

Prancūzija keliomis dienomis anksčiau žengė dar toliau. Jos parlamentas priėmė įstatymą, kuriuo itin greitos mados prekėms nustatomas aplinkosauginis antkainis, iki 2030 m. galintis siekti 20 € už vienetą, bet ne daugiau kaip pusę kainos be mokesčių (Fibre2Fashion, Le Dauphine). Paryžius bando įkainoti tai, kas kasoje paprastai nematoma: atliekų surinkimą, taršą ir drabužius, išmetamus po kelių savaičių. Abi priemonės daro tą patį darbą — paslėptus kaštus grąžina į kainą, tik skirtingais kanalais.

Mokestis labiau kerta mišriems krepšeliams

ES 3 € mokestis nėra fiksuota suma už siuntinį. Jis taikomas pagal prekių kategorijas: jei siuntoje marškinėliai ir akiniai nuo saulės, atsiranda du mokesčiai, o penki vienodi marškinėliai gali būti skaičiuojami kaip viena kategorija (Dziennik, MacGeneration). Todėl poveikis priklauso nuo krepšelio sudėties. 3 € mokestis gali panaikinti 2 € telefono dėklo patrauklumą, bet beveik nepakeisti 40 € vertės užsakymo logikos.

Formaliai mokestį turi mokėti platformos ir pardavėjai. Praktiškai jis jau matomas galutinėse kainose ir pristatymo mokesčiuose (Euronews, BR). Teisinis mokėtojas ir realus kaštų nešėjas dažnai nesutampa. Jei „Temu“ kainą padidina 3 €, pirkėjas sumoka nepriklausomai nuo to, kas įrašyta muitinės dokumentuose.

Prancūzijos priemonė taikosi į patį verslo modelį: tūkstančius naujų prekių per dieną, menką ilgaamžiškumą ir beveik jokios paskatos taisyti. Mokestis taikomas kiekvienam Prancūzijoje parduotam vienetui (Innovation Forum). Prancūzijos ir Italijos žiniasklaida atkreipė dėmesį į politinį konstrukcijos pasirinkimą: kriterijai, regis, suformuluoti taip, kad labiausiai paliestų „Shein“ ir „Temu“, bet iš esmės nejudintų Europos greitosios mados prekės ženklų, tokių kaip „Zara“ (Politique France).

Beveik šeši milijardai siuntinių, dauguma netikrinami

Mastas paaiškina, kodėl ši tema peržengia mados sektorių. 2025 m. į ES be muito pateko apie 5,9 mlrd. mažos vertės prekių, didžioji dauguma — iš Kinijos (Journal du Geek, Europos Komisija). Daugiau kaip 60 % patikrintų jautrių kategorijų produktų neatitiko ES saugos standartų (Fibre2Fashion). Belgijai ir Nyderlandams, pagrindiniams tokių platformų siuntinių įvežimo centrams, tenka neproporcinga administracinė našta (Info.fr).

Platesnis ES atsakas — platformų atsakomybės didinimas. Pagal muitų reformą prekyvietės būtų laikomos oficialiomis importuotojomis, todėl muitinės galėtų reikalauti atitikties duomenų ir mokėjimų iš platformos, o ne gaudyti milijonus pavienių pardavėjų (Europos Komisija).

Kas laimi, kas pralaimi

ES mažmenininkai ir tekstilės gamintojai turėtų laimėti. Nauji mokesčiai mažina kainų atotrūkį, kuriuo pigus tiesioginis importas naudojosi apeidamas dalį atitikties kaštų, jau tenkančių Europos pardavėjams. Vokietijos mažmeninės prekybos asociacija palankiai vertina siekį suvienodinti sąlygas, bet įspėja, kad mokestis neatstos realios kontrolės prieš nesaugias ar klaidingai paženklintas prekes (Zeit).

Daugiausia sumokės pigiausias prekes perkantys vartotojai. Lenkijos žiniasklaida tai formuluoja tiesiai: 3 € mokestis kelių eurų vertės produktui reiškia staigų pabrangimą, o tokias prekes paprastai perka ne turtingiausi pirkėjai (Forsal). Italijoje vartotojų organizacija „Codacons“ ir Europos Parlamento narys Paskvalė Tridikas mokestį vadina regresiniu — skurdesniems pirkėjams jis sudaro didesnę išlaidų dalį (Giustizia News24). Ispanų ekonomistas Santjagas Ninjo Besera skeptiškiausias: mokestis gali padidinti biudžeto pajamas, bet nebūtinai pakeis pirkimo įpročius, jei bazinis kainų skirtumas liks didelis (Moncloa.com).

Konkurencijos ir saugos požiūriu ši politika turi pagrindą. Kartu tai fiksuotas mokestis, labiausiai slegiantis mažiausius krepšelius. Be veiksmingos kontrolės sistemos, galinčios aprėpti beveik šešis milijardus siuntinių per metus, Europa pakeitė ne patį modelį, o pirmiausia pigiausio apsipirkimo galutinę kainą.