Migrantų grąžinimo centrai už ES ribų

Europos Parlamentas birželio 17 d. pritarė taisyklėms, leidžiančioms valstybėms narėms steigti „grąžinimo centrus“ trečiosiose šalyse. Tai būtų uždari centrai už ES ribų, kuriuose deportacijos sprendimus gavę žmonės lauktų, kol valstybės suorganizuos jų išsiuntimą. Naujasis Grąžinimo reglamentas pakeistų 2008 m. direktyvą, palikusią didelius skirtumus tarp nacionalinių sistemų. Už tekstą balsus sutelkė centro dešinioji Europos liaudies partija ir kraštutinės dešinės grupės (Euractiv). Tarybai, kurioje balsuoja valstybių vyriausybės, dar reikės formaliai patvirtinti tekstą, tačiau politinė kryptis jau aiški. Vienintelė šį modelį praktiškai išbandžiusi valstybė — Italija Albanijoje — išleido dešimtis milijonų eurų ir tiesiogiai grąžino penkis žmones.

Albanijos sąskaita

Italijos operacija Albanijoje kol kas artimiausia realiam bandymui, pagal kurį galima vertinti už ES ribų veikiančius grąžinimo centrus. Skaičiai nepalankūs šio modelio šalininkams. Šengjine ir Gjaderio vietovėje įrengti centrai buvo projektuoti iki 3 000 žmonių. Pastaruoju metu juose buvo 15–20 asmenų. Statybos kainavo apie 74 mln. €, remiantis „ActionAid“ skaičiavimais (Internazionale). Iš viso ten laikyta apie 620 žmonių, o tiesiogiai į Egiptą grąžinti penki (IRC).

Italijos teismai iš pradžių atsisakė patvirtinti sulaikymus, nes vyriausybės sprendimai Bangladešą ir Egiptą laikyti „saugiomis šalimis“ neatlaikė teisinės patikros (Internazionale). Atskirai ES Teisingumo Teismo generalinė advokatė Laila Medina, kurios išvados dažnai rodo būsimo teismo sprendimo kryptį, patvirtino, kad už ES ribų veikiantys centrai iš principo nėra draudžiami. Tačiau ES teisė taikoma visur, kur valstybė narė faktiškai vykdo kontrolę (ESTT). Pastato perkėlimas į kitą šalį neiškelia žmogaus už teisių apsaugos sistemos ribų.

Žmogiškoji kaina pasirodė greitai. Tarptautinis gelbėjimo komitetas Gjaderio centre per pirmąsias 48 dienas užfiksavo 54 „kritinius įvykius“, įskaitant savęs žalojimą ir bandymus nusižudyti (IRC).

Koalicija be plano

Politinė parama grąžinimo centrams platesnė nei praktinis planas, kaip jie turėtų veikti. Danijos premjerė Metė Frederiksen nori, kad tokie centrai pradėtų veikti dar per dabartinę jos kadenciją (EPRS). Nyderlandai savo pastangas sieja su valstybių grupe, kurioje minimos Vokietija, Graikija, Austrija ir Danija (WNL). Vokietijos vidaus reikalų ministras Dobrindtas remia tai, ką jo CSU vadina „Abschiebeoffensive“ — deportacijų postūmiu (Deutschlandfunk).

Danijos vaidmuo turi struktūrinį paradoksą. Pagal Protokolą Nr. 22, kuriuo Danija nedalyvauja dalyje ES teisingumo ir vidaus reikalų politikos, reglamentas Kopenhagai automatiškai nebūtų taikomas. Danija stumia politiką, kurios pati neprivalėtų vykdyti, taip veikdama kaip politinis ledlaužis kitoms valstybėms.

Aiškiausia oponentė — Ispanija. Madridas teigia, kad tokie centrai gali pažeisti negrąžinimo principą, draudžiantį valstybėms siųsti žmones ten, kur jiems grėstų pavojus (RTVE). Ispanijos pareigūnai taip pat laiko neproporcinga galimybę iki 24 mėnesių sulaikyti žmones dėl administracinio pažeidimo. Taikant kvalifikuotos daugumos balsavimą, kai reikia 55 % valstybių narių, atstovaujančių 65 % ES gyventojų, Ispanija viena įstatymo sustabdyti negali. Madridui trūksta sąjungininkų blokuojančiai mažumai sudaryti (El País).

Prancūzija sąmoningai laikosi vidurio pozicijos: Paryžius remia griežtesnį taisyklių vykdymą, bet atsiriboja nuo idėjos grąžinimo centrus už ES ribų paversti pagrindiniu sprendimu (Public Sénat, Ahram/AFP).

Ko vyriausybės neįvardijo

Reglamento šalininkai remiasi tikra problema. Europos Komisijos duomenimis, realia deportacija baigiasi mažiau nei 30 % ES priimtų grąžinimo sprendimų (Euractiv). Kai kurios vyriausybės nori susitarimus su trečiosiomis šalimis pasirašyti dar šiemet, kad centrai pradėtų veikti 2027 m. (Reuters per Dawn).

Tačiau nė viena vyriausybė neįvardijo šalies, sutinkančios tokius centrus priimti. Nėra ir biudžeto sistemos. Pačios Komisijos pasiūlymas pateiktas be viešo poveikio vertinimo — neįprasta spraga tokios reikšmės teisėkūros procese, kaip pažymėta Europos koledžo analizėje.

Dėl vieno dalyko Europoje sutariama plačiai: grąžinimo sistema neveikia. Italijos eksperimentas Albanijoje turėjo parodyti, kad procedūrų perkėlimas už ES ribų gali būti veiksmingas. Kol kas jis labiau parodė kainą.