ES įteisina deportacijų centrus užsienyje

Europos Parlamentas 2026 m. birželio 17 d. 418 balsų prieš 218 pritarė pirmajam ES reglamentui, sukuriančiam bendrą teisinį pagrindą žmones, kuriems taikomas išsiuntimas, perkelti į centrus ne ES valstybėse (European Parliament, DW). Juo keičiama 2008 m. Grąžinimo direktyva, iki šiol nustačiusi bendrus tikslus, kuriuos kiekviena vyriausybė perkeldavo į nacionalinę teisę. Reglamentas veiks tiesiogiai ir vienodai visose valstybėse narėse. Taryba, kurioje posėdžiauja nacionalinės vyriausybės, dar turi formaliai patvirtinti tekstą, tačiau Parlamento balsavimas iš esmės užfiksavo politinį turinį (Brussels Times).

Viena sistema vietoj dvidešimt septynių

Perėjimas nuo direktyvos prie reglamento reiškia ne techninę, o galios pusiausvyros kaitą. Pagal ES sutartis direktyva vyriausybėms nurodo, ko pasiekti, o reglamentas nustato, kaip tai turi būti daroma, ir nereikalauja perkėlimo į nacionalinę teisę (TFEU Article 288). 2008 m. direktyva paliko 27 skirtingas grąžinimo sistemas, kuriose skyrėsi sulaikymo terminai, skundų nagrinėjimo tvarka ir realus sprendimų vykdymas.

Naujasis reglamentas suvienodina patį mechanizmą. Sulaikymas galės trukti iki 24 mėnesių, numatant dar šešių mėnesių pratęsimą. Išsiuntimo procedūroje esantys asmenys privalės pateikti tapatybės dokumentus ir biometrinius duomenis. Europos grąžinimo orderis, įrašomas į Šengeno duomenų bazes, t. y. bendrą ES sienų informacinę sistemą, leis vienai valstybei vykdyti kitos priimtą išsiuntimo sprendimą. Taip siekiama užkirsti kelią situacijai, kai kirtus vidaus sieną procedūra faktiškai pradedama iš naujo (European Parliament, Brussels Times).

Institucijos taip pat gaus teisę, gavusios teisminį arba administracinį leidimą, tikrinti būstus, daiktus ir elektroninius įrenginius. Išsiuntimo sprendimai nebebus automatiškai stabdomi vien dėl pateikto skundo. Ar sustabdyti išsiuntimą, teismai spręs kiekvienu atveju atskirai (DW).

Centrai už ES ribų be aiškaus žemėlapio

Daugiausia ginčų sukėlusi nuostata leidžia sudaryti dvišalius susitarimus su ne ES valstybėmis dėl grąžinimo centrų, į kuriuos būtų perkeliami asmenys, jau gavę nurodymą išvykti. Nelydimi nepilnamečiai į šią tvarką nepatenka. Priimančios valstybės turės laikytis negrąžinimo principo, draudžiančio perduoti žmogų ten, kur jam grėstų persekiojimas (European Parliament).

Artimiausias jau išbandytas modelis — Italijos susitarimas su Albanija. Premjerė Džordža Meloni atidarė centrus Šendžine ir Gjaderyje, tačiau Italijos teismai pirmuosius sulaikymus sustabdė dėl abejonių, ar kilmės valstybės laikytinos saugiomis, o vėliau šių centrų paskirtis buvo pakeista. Birželio 11 d. ES Teisingumo Teismo generalinis advokatas padarė išvadą, kad tokie centrai savaime nėra neteisėti, bet ES sulaikymo standartai ir teisė į gynybą negali būti silpninami vien todėl, kad procedūra vyksta už Bendrijos teritorijos (College of Europe).

Reglamentas suteikia teisinį leidimą grąžinimui per už ES ribų esančius centrus. Jis nesukuria nei infrastruktūros, nei pasirengusių priimančių valstybių, nei priežiūros sistemos.

Nacionalinė realybė nusvėrė partinę drausmę

Balsavimas parodė, kaip migracijos spaudimas pasienio valstybėse perbraižo frakcijų drausmę. Visi trys Maltos leiboristų europarlamentarai balsavo už reglamentą, nors jų centro kairės Socialistų ir demokratų frakcija jam nepritarė. Maža salų valstybė, patirianti neproporcingą migracijos naštą, nacionalinį interesą iškėlė aukščiau partinio solidarumo (European Parliament). Ispanijos vyriausybė pasirinko priešingą poziciją: ji nepritarė tekstui dėl teisėtumo ir proporcingumo, nors toliau įgyvendina platesnį ES migracijos paktą. Vokietijos koalicija pasidalijo nuspėjamomis linijomis: CDU/CSU ir kraštutinės dešinės AfD reglamentą palaikė, SPD ir žalieji balsavo prieš.

Berlynas tuo pat metu išlaiko sausumos sienų kontrolę, nes vidaus politinis spaudimas parodyti išsiuntimų rezultatus nelaukia, kol pradės veikti naujos ES taisyklės.

Operacinė spraga

Ar vienoda sistema padarys tai, ko nepadarė 27 atskiros sistemos, priklausys nuo dalykų, kurių reglamentas pats neišsprendžia: susitarimų su priimančiomis valstybėmis, tikrinimo teisių, realių išsiuntimo rodiklių ir dar nesukurtos priežiūros architektūros. Italijos ir Albanijos bylose nacionaliniai teismai jau parodė, kad sulaikymo sąlygas vertins pagal pagrindinių teisių standartus, nepriklausomai nuo politinių tikslų. ES Teisingumo Teismas beveik neabejotinai darys tą patį. Šis teisinis ginčas dar tik prasideda.