ES galios slinktis juda, veto reforma stringa

Rugsėjo 1–2 d. ES užsienio reikalų ministrams susirinkus Viklou grafystėje esančiame Druids Glen kurorte į pusmetinį „Gymnich“ susitikimą — neformalų formatą atvirai diskusijai, o ne privalomiems sprendimams — dėmesio centre atsidūrė dvi reformų kryptys (EEAS, The Journal). Abi žada greitesnę ir nuoseklesnę ES užsienio politiką. Tačiau realiai pajudėti galinti reforma gali sutelkti daugiau galios Europos Komisijoje. Sudėtingesnė reforma — nacionalinio veto ribojimas — lieka įstrigusi už tos pačios taisyklės, kurią siekia pakeisti.

Kaja Kallas turi titulą, bet ne visus įrankius

ES užsienio politikos vadovė, vyriausioji įgaliotinė Kaja Kallas, formaliai turėtų koordinuoti visą bloko veikimą išorėje. Praktikoje vystomojo bendradarbiavimo, gynybos pramonės, humanitarinės pagalbos ir kaimynystės politikos pinigai bei darbuotojai išskaidyti po atskirus Komisijos generalinius direktoratus, kuriems ji nevadovauja (Le Monde, Euronews).

Paryžius ir Berlynas nori šią konstrukciją keisti. Liepos mėnesį priimtose Prancūzijos ir Vokietijos ministrų tarybos išvadose raginama reformuoti ES išorės veiksmų struktūras, o formalų darbą numatoma pradėti spalio Europos Vadovų Taryboje, kurioje valstybių ir vyriausybių vadovai nustato bendrą ES kryptį (Elysée, Bundesregierung). Teigiama, kad siūlomas sprendimas priartintų šiuos instrumentus prie K. Kallas. Tačiau kartu ji būtų aiškiau įtraukta į Komisijos pirmininkės Urzulos fon der Lajen pavaldumo grandinę (Politico).

ES diplomatinė tarnyba — Europos išorės veiksmų tarnyba, sudaryta iš nacionalinių diplomatinių tarnybų, Komisijos ir Tarybos sekretoriato elementų — būtų labiau sutelkta į strategiją ir karines misijas, o ne į biudžetų bei programų administravimą. Tai reikštų, kad EIVT galėtų netekti dalies kontrolės pinigams, personalo paskyrimams ir darbotvarkei, nors jos vadovė gautų platesnę prieigą prie politikos instrumentų (EUPerspectives). Viešas Prancūzijos ir Vokietijos dokumentas nepaskelbtas. Todėl būsimos reformos architektūra kol kas remiasi nutekinta informacija, kuri skirtinguose leidiniuose kartojama nuosekliai, bet detalėmis oficialiai nepatvirtinta.

Ši reforma gali judėti gana greitai, nes jai reikėtų keisti 2010 m. Tarybos sprendimą, kuriuo sukurta EIVT, o ne ES sutartis (Council Decision 2010/427/EU).

Veto problema lieka užrakinta

Antroji kryptis liečia gilesnį ES užsienio politikos klausimą. 11 valstybių, tarp jų Prancūzija, Vokietija, Austrija, Nyderlandai, Ispanija ir Švedija, parengtame neoficialiame dokumente siūlomas elgesio kodeksas prieš obstrukcinį veto naudojimą užsienio politikoje (ANSA, Euronews). Pagal ES sutartis užsienio ir saugumo politikos sprendimams reikia vienbalsiškumo: viena vyriausybė gali blokuoti sankcijas ar atsaką į krizę net tada, kai kitos 26 sutaria (Article 31 TEU).

Dokumente raginama dažniau taikyti konstruktyvų susilaikymą, kai valstybė pasitraukia iš sprendimo priėmimo kelio, bet jo neblokuoja. Taip pat siūloma neimti užsienio politikos klausimų įkaitais dėl su jais nesusijusių reikalavimų ir ieškoti kelių link kvalifikuotos daugumos balsavimo, kai sprendimui pakanka svertinės daugumos, o ne visų pritarimo. Toks instrumentas jau naudotas: Kipras, Airija, Austrija ir Malta atskirais atvejais yra susilaikiusios, užuot vetavusios sprendimus (Euronews).

Tačiau išėjimas iš veto spąstų taip pat reikalauja vienbalsiškumo. Valstybės, kurias veto saugo, turėtų pačios sutikti jį susilpninti. Todėl elgesio kodeksas labiau panašus į politinį įsipareigojimą nei į vykdytiną taisyklę.

Kas moka kainą

Abi reformų kryptys turi skirtingus pralaimėtojus. Institucinės mašinos pertvarka stiprintų Komisijos pirmininkės vaidmenį kaip užsienio politikos komandinį centrą. Mažesnėms valstybėms tai svarbu, nes vyriausiasis įgaliotinis šiuo metu atsiskaito ne tik Komisijai, bet ir valstybėms narėms per Tarybą. Labiau Komisijai pavaldus užsienio politikos vadovas silpnintų tarpvyriausybinį kanalą, per kurį tokios sostinės kaip Talinas ar Dublinas išlieka įtrauktos į tiesiogiai jas veikiančius sprendimus.

Estija gerai parodo šią įtampą. Talinas nori greitesnio sankcijų koordinavimo ir viešai yra sakęs, kad Vengrija ir Slovakija lėtino svarbius sprendimus dėl Ukrainos (Estonian Government). Tačiau greitis per Komisijos hierarchiją turi kainą, jeigu kartu siaurėja Tarybos kanalas, kuriame mažosios valstybės turi savo vietą (ERR).

Veto reformos kaina tenka kitoms valstybėms. Kiprui veto — draudimo polisas ES ir Turkijos klausimais; jį susilpninus, maža valstybė netektų stipriausio diplomatinio sverto (RIK, Kathimerini). Vengrija veto naudojo sankcijų paketams vilkinti. Abiem atvejais dabartinė sistema šioms vyriausybėms — apsauga, o ne obstrukcija.

Viklou susitikime sprendimų nepriimta, nes toks ir šio formato tikslas (Irish Times). Kitas patikrinimas — spalio Europos Vadovų Taryba. Didžiausią tikimybę pajudėti turi reforma, pertvarkanti pavaldumo grandinę, nes jai pakanka Tarybos sprendimo, o ne sutarčių keitimo. Briuselis gali greičiau gauti tvarkingesnę institucinę schemą nei greitesnį sprendimų priėmimo būdą.