ES rizikuoja 90 mlrd. € dėl reparacijų

ES nepaėmė 3,2 mlrd. € iš įšaldytų Rusijos sąskaitų ir nepervedė jų Kyjivui. Birželio 25 d. Europos Komisija išmokėjo šią sumą kaip pirmąją 90 mlrd. € paskolos Ukrainai dalį (Europos Komisija / EIVT). Lėšos gautos ES pasiskolinus obligacijų rinkose. Įšaldyti Rusijos rezervai šiame mechanizme svarbūs, bet jie nėra pats pinigų šaltinis. Tikroji finansinė rizika perkeliama ES valstybėms narėms, o klausimas, kas padengs nuostolį, jei Rusija niekada neatlygins Ukrainai žalos, vis dar neatsakytas.

Kaip paskola iš tikrųjų veikia

ES pritraukia pinigų investuotojams parduodama obligacijas, o gautas lėšas perskolina Ukrainai. Paskolos sąlygos neįprastos: Ukraina pagrindinę sumą grąžins tik tuo atveju, jei Rusija kada nors sumokės karo reparacijas ar kitokią kompensaciją. Teisininkai tai vadina ribotos atsakomybės finansavimu. Paprasčiau tariant, jei Rusija nesumoka, nuostolį prisiima skolintojas (White & Case).

Ankstesnis, tiesesnis planas perduoti Rusijos rezervus Ukrainai žlugo dėl teisinių abejonių ir politinio pasipriešinimo ES viduje (Euronews). Todėl pasirinktas trijų žingsnių kompromisas. Pirma, įšaldomi Rusijos centrinio banko rezervai, apie 210 mlrd. €, daugiausia laikomi grynųjų pinigų ir vertybinių popierių forma Europos finansų įstaigose. Rusija negali jų perkelti ar naudoti, bet teisiškai jie tebėra jos nuosavybė. Antra, surenkamos palūkanos ir investicinė grąža, kurią generuoja įšaldyti rezervai. ES reglamentai numato, kad šios pajamos turi būti atskirtos ir nukreiptos Ukrainos paramai (Europos Komisija / EIVT, Ashurst). Trečia, šiomis pajamomis dengiama dalis palūkanų, kurias ES moka už paskolai išleistas obligacijas. Komisijos duomenimis, Ukrainai jau skirta 3,8 mlrd. € tokių pajamų (Europos Komisija / EIVT).

Tačiau šis pajamų srautas nepadengia visų kaštų. ES valstybės narės už bendrą skolą, vertinama, kasmet sumoka apie 3 mlrd. € skolinimosi išlaidų (Euronews). Be to, pats mechanizmas turi silpną vietą: palūkanų normoms krintant, mažėja ir iš įšaldytų rezervų gaunamos pajamos. ECB, nustatantis euro zonos palūkanų normas, jas jau mažina, todėl tikėtina, kad rezervai ilgainiui generuos mažiau lėšų, nors tikslus šio poveikio greitis nėra aiškus.

Belgija atsidūrusi rizikos centre

Didžioji dalis įšaldytų Rusijos rezervų laikoma „Euroclear“ — Belgijoje veikiančioje bendrovėje, kuri atsiskaito už tarpvalstybinius finansinius sandorius. Kai obligacijos ar akcijos pereina iš vienos šalies investuotojo kitam, „Euroclear“ veikia kaip tarpininkas. Dėl šios koncentracijos Belgijos rizika išskirtinė.

Belgijos ministras pirmininkas Bartas De Weveris yra perspėjęs, kad tiesioginis rezervų konfiskavimas, tai yra ne pajamų, o pačios pagrindinės sumos paėmimas, prilygtų šiuolaikinio precedento neturinčiai ekspropriacijai ir galėtų susilpninti pasitikėjimą „Euroclear“ bei tarptautiniu euro statusu (Ground News). Belgija siekia, kad prieš bet kokius tolesnius žingsnius teisinę riziką pasidalytų visos valstybės narės.

Ši rizika jau materializuojasi. Rusijos centrinis bankas ES Bendrajame Teisme Liuksemburge ginčija neribotos trukmės įšaldymą, teigdamas, kad jis pažeidžia nuosavybės teises ir valstybės imunitetą (Ashurst). Jei teismas susiaurintų ES teisinį pagrindą rezervams įšaldyti, riba tarp „pajamų naudojimo“ ir „pagrindinės sumos nelietimo“ taptų gerokai trapesnė. Pirmiausia tai pajustų Belgija.

Kas laimi ir kas apmoka sąskaitą

Tiesioginė laimėtoja — Ukraina. Premjerė Julija Svyrydenko patvirtino, kad 3,2 mlrd. € jau pasiekė valstybės biudžetą ir naudojami viešojo sektoriaus atlyginimams bei pensijoms finansuoti (Ukrainska Pravda). Šiemet laukiama dar dviejų išmokų: 3,7 mlrd. € rugsėjį ir 1,45 mlrd. € iki gruodžio (PubAffairs).

Jei mechanizmas nesuveiks, sąskaita teks ES mokesčių mokėtojams. Grąžinimas priklauso nuo Rusijos reparacijų, kurių gali ir nebūti. Pajamos iš įšaldyto turto priklauso nuo palūkanų normų, kurios mažėja. Teisinis pagrindas priklauso nuo teismo sprendimo, kuris dar nepriimtas. Todėl esminis klausimas paprastas: ar Europa sukūrė tiltą į būsimas Rusijos reparacijas, ar paskolą, kurią galiausiai tyliai neš pačių Europos valstybių biudžetai.