Europa stato €50 billion už vandenilį

Gegužės 20 d. Europos Komisija patvirtino 1,3 mlrd. € Vokietijos valstybės pagalbos programą atsinaujinančiajam vandeniliui (Brusselstimes, Politiken). Nyderlandų ir Vokietijos tinklų operatoriai pasirašė bendros plėtros susitarimą dėl tarpvalstybinio koridoriaus, kuris turėtų pradėti veikti 2031 m. Šiaurės, Pietų ir Vidurio Europoje į žemyno vandenilio tinklą nukreipiamos dešimtys milijardų eurų. Tačiau žaliasis vandenilis vis dar kainuoja tris–penkis kartus daugiau nei iškastinio kuro pagrindu gaminama alternatyva, o projektų atšaukiama greičiau, nei naujų pasiekia statybų etapą.

Keturi vamzdynai, vienas pirkėjas

Danija planuoja žaliąjį vandenilį tiekti į pietus per „Danish Hydrogen Backbone“ magistralę. „SoutH2“ koridorius turėtų gabenti vandenilį iš Šiaurės Afrikos per Italiją į Austriją ir Vokietiją. Ispanijos povandeninis „BarMar“ vamzdynas tarp Barselonos ir Marselio turėtų pradėti veikti 2032 m.. Nyderlandai Roterdamą pozicionuoja kaip Šiaurės Vakarų Europos importo mazgą.

Visi keturi koridoriai sueina į tą patį pirkėją – Vokietijos sunkiąją pramonę. Vokietija skaičiuoja, kad iki 2030 m. plieno, chemijos ir naftos perdirbimo sektoriams jai reikės 2,6–3,6 mln. tonų vandenilio per metus, o 50–70 % šio poreikio teks importuoti. Danijos planuojami 78 000 tonų per metus padengtų maždaug 2–3 % tokios paklausos.

Kas dengia kainų skirtumą

Žaliasis vandenilis, gaminamas skaidant vandenį naudojant atsinaujinančiąją elektrą, Europoje šiandien kainuoja 4,50–8,50 € už kilogramą, priklausomai nuo vietos ir elektros kainų. Pilkasis vandenilis, gaminamas iš gamtinių dujų, kainuoja apie 1,50 €/kg. Šis skirtumas nėra vien laikinas rinkos netolygumas. Elektra sudaro iki 60 % žaliojo vandenilio gamybos sąnaudų, o Europos elektros kainos struktūriškai išlieka aukštesnės, nei reikėtų pramonės konkurencingumui.

Skirtumą dengia valstybės subsidijos. Vokietijos programa gamintojams iki dešimties metų mokės fiksuotą sumą už kilogramą – nuo 0,44 iki 3,49 €. Tačiau didesnė fiskalinė rizika slypi ne pačioje gamyboje, o vamzdynuose. Vokietijos pagrindinio vandenilio tinklo bendra sistemos kaina, įtraukus finansavimą ir eksploatavimą, gali siekti beveik 50 mlrd. €. Galiausiai ją garantuos tinklo mokesčiai ir viešieji pinigai. Jei vamzdynų naudojimas liks menkas, valstybė pažadėjusi iki 2055 m. padengti bent 76 % trūkumo. Tai mokesčių mokėtojams gali reikšti 34,7 mlrd. € sąskaitą.

Nyderlanduose matomas tas pats modelis, tik mažesniu mastu: tinklo sąnaudų vertinimas per dvejus metus išaugo nuo 1,5 mlrd. iki 3,8 mlrd. €. Ispanija įsipareigojo skirti 2,8 mlrd. € viešosios paramos, tačiau šalyje veikia tik 30 MW elektrolizės pajėgumų, kai 2030 m. tikslas – 12 GW.

Pirkėjai ir plėtotojai jau traukiasi

2025 m. pasaulyje atšaukta apie 60 didelių žaliojo vandenilio projektų, kurių bendras pajėgumas siekė 4,9 mln. tonų per metus. „Iberdrola“ savo 2030 m. vandenilio tikslus sumažino dviem trečdaliais. „Shell“ ir „Equinor“ atšaukė projektus Norvegijoje. Ribojantis veiksnys persikėlė iš pasiūlos į paklausą: Europa per metus gali pagaminti 13,1 GW elektrolizerių, bet neranda pakankamai pirkėjų, pasirengusių mokėti tris–penkis kartus daugiau nei už iškastinio kuro alternatyvą.

Pačios Vokietijos skaičiai rodo, kiek tikslai nutolę nuo realybės. Nacionalinis tikslas – 10 GW elektrolizerių pajėgumų iki 2030 m. Šiuo metu įrengta tik 955 MW, mažiau nei dešimtadalis.

ES taisyklių pakeitimas kainų skirtumą dar padidins. Nuo 2030 m. žaliojo vandenilio gamintojai elektros suvartojimą turės dengti atsinaujinančiąja gamyba ne mėnesio, o valandos tikslumu. CE Delft skaičiuoja, kad tai gamybos sąnaudas padidins maždaug 27,5 %. Taisyklė turi aiškią logiką: be jos elektrolizeriai naudotų jau esamą žaliąją elektrą ir netiesiogiai stumtų elektros sistemą atgal prie iškastinio kuro. Tačiau ekonomikai tai ne palengvinimas, o papildomas kaštas.

Europa vandenilio vamzdynus stato remdamasi prielaida, kad sąnaudos mažės, o pirkėjai atsiras. Abu dalykai įmanomi. Tačiau jei vandenilio mokymosi kreivė bus lėtesnė nei saulės modulių, pagrindinis klausimas taps ne technologinis, o fiskalinis: kiek ilgai mokesčių mokėtojai dengs skirtumą.