Europai kasmet trūksta 100 mlrd. eurų tinklams

Graikijos finansų ministras ir Euro grupės, kurioje euro zonos finansų ministrai derina ekonominę politiką, pirmininkas Kiriakas Pierakakis praėjusią savaitę perspėjo, kad atsinaujinantis energijos ir infliacijos spaudimas — „didžiausia artimiausia rizika Europos ekonomikai“ (Capital.gr). Jis paragino kurti bendrą ES energetikos strategiją, plėsti jungtis ir spartinti atsinaujinančios energetikos plėtrą. Tačiau problema gilesnė: ES privalomai didina žaliosios gamybos tikslus, bet tinklus, kuriais ši elektra turi pasiekti vartotojus, palieka nacionalinių sprendimų valiai.

Privalomi tikslai, neprivalomos jungtys

ES teisė įpareigoja valstybes nares iki 2030 m. bent 42,5 % energijos gauti iš atsinaujinančiųjų išteklių (Europos Komisija). Šis tikslas teisiškai privalomas: jo nepasiekusioms vyriausybėms gresia pažeidimo procedūros. Tinklų infrastruktūrai lygiaverčio įpareigojimo nėra. Europos Parlamento tyrimų tarnyba pažymi, kad ES lygmeniu nėra „centralizuotos pareigos investuoti į tinklus“ (EPRS). Kiekviena valstybė pati sprendžia, kiek tam skirti.

Taip formuojasi viso žemyno masto pralaidumo kliūtis. Vokietija, Nyderlandai, Suomija ir Čekija jau vienu metu susiduria su fizinėmis tinklų ribomis: naujų saulės, vėjo ar baterijų projektų nebeįmanoma prijungti taip greitai, kaip jie planuojami (Clean Energy Wire). 40 % ES skirstomųjų tinklų senesni nei 40 metų (Europos Komisija). Iki 2030 m. Europai kasmet reikia 65–100 mlrd. € investicijų į tinklus — tiek vietinius skirstomuosius tinklus, tiek tarpvalstybines perdavimo linijas (IEEFA). Pagrindinė ES tarpvalstybinių projektų finansavimo priemonė — Europos infrastruktūros tinklų priemonė — kasmet skiria mažiau kaip 830 mln. € (CINEA). Tai nesiekia nė 1 % poreikio. Europos Audito Rūmai priduria, kad ES net negali patikimai sekti, kiek valstybės narės iš tikrųjų išleidžia (ECA).

3 mlrd. € bandymas

Projektas, kurį K. Pierakakis vadina naudingu abiem pusėms, — „Great Sea Interconnector“ (GSI), 1 000 megavatų galios povandeninis kabelis, maždaug 900 kilometrų turintis sujungti Kretą ir Kiprą, — parodo šį finansavimo paralyžių konkrečiu pavidalu. 2022 m. projektas vertintas 1,57 mlrd. €, dabar jo kaina siekia apie 3 mlrd. €. Tai maždaug 90 % viršijimas (Columbia Emerging Markets Review).

Kiprui ši jungtis spręstų geografinę izoliaciją. Tai vienintelė ES valstybė narė, neturinti jungties su žemyniniu elektros tinklu ir visą elektrą gaminanti vietoje iš importuojamo kuro. 2025 m. pabaigoje ne buitiniams vartotojams elektros kaina siekė 24,29 € už 100 kWh — antras didžiausias rodiklis ES, kai vidurkis buvo 18,37 € (Philenews). ES energetikos komisaras teigė, kad GSI šias kainas „iš esmės sumažintų“ (Politis).

Finansavimas vis dar nesuderintas. ES per Europos infrastruktūros tinklų priemonę įsipareigojo skirti 657 mln. € (Euronews). Europos investicijų bankas vertina galimą 1 mlrd. € paskolą; rezultatai laukiami iki 2026 m. pabaigos. Apie 63 % likusių sąnaudų per elektros sąskaitas tektų Kipro vartotojams (Columbia Emerging Markets Review). Kabelių gamintoja „Nexans“ yra nurodžiusi, kad tiekimas galimas ne anksčiau kaip 2029 m. pabaigoje.

Sprendimas, kuris dar nepriimtas

2025 m. gruodį Europos Komisija pasiūlė Europos tinklų paketą. Juo būtų nustatyti privalomi prijungimo terminai, o perdavimo sistemos operatoriai — nacionalinius elektros tinklus valdančios bendrovės — turėtų 25 % pajamų iš tinklų perkrovų, gaunamų, kai tarpvalstybinės elektros linijos nebeatlaiko paklausos, skirti naujiems projektams (Florence School of Regulation). Kitame ES biudžeto cikle, 2028–2034 m., siūloma energetikos infrastruktūros finansavimą padidinti penkis kartus — iki maždaug 30 mlrd. € (GLOBSEC).

Kol kas ES nepriėmė nė vienos iš šių priemonių. Energetikos teisėkūrai Taryboje ir Europos Parlamente paprastai reikia nuo dvejų iki ketverių metų. K. Pierakakio minimos sąnaudos jau matomos jo paties šalyje: po krizės Artimuosiuose Rytuose gamtinių dujų kainos Atėnuose padidėjo 21,3 %, o Graikijos infliacija priartėjo prie 3,7 % (Euronews, Ot.gr). Tokia infliacija mažina nominalaus darbo užmokesčio augimo vertę — algų padidėjimą prieš atskaičiuojant kainų kilimą. Graikijoje, kur darbo užmokesčio dalis BVP išlieka viena mažiausių ES, net nedidelė energijos kainų keliama infliacija blogina namų ūkių padėtį. Atsinaujinančios energetikos tikslai jau privalomi. Tinklų taisyklės, turinčios juos atitikti, Briuselyje tebėra pasiūlymas.