Penkios valstybės taikosi į 2027-uosius

Danija, Vokietija, Austrija, Nyderlandai ir Graikija rugsėjo 4 d. Kopenhagoje sutarė dėl principų, pagal kuriuos atmesti prieglobsčio prašytojai būtų siunčiami į centrus už Europos ribų. Nustatytas ir politinis grafikas: susitarimas su šalimi partnere turėtų būti pasiektas apie Naujuosius metus, pirmieji perkėlimai — iki 2027 m. pabaigos. Tačiau po kelių mėnesių derybų, delegacijų vizitų ir ministrų kelionių nė viena priimančioji valstybė dar nieko nepasirašė. Kopenhagos susitikimas priartino ministrus prie konkrečių derybų dėl susitarimo, bet paties susitarimo nedavė.

Trys principai, nė vienos sutarties

Penki ministrai patvirtino tris pagrindinius principus: centrai turi mažinti neteisėtą migraciją ir pavojingus sienų kirtimus, atitikti ES ir tarptautinę teisę, įskaitant žmogaus teises, ir būti kuriami kaip abipusiškai naudinga partnerystė su ES nepriklausančiomis valstybėmis (SN, Kleine Zeitung). Nyderlandų ministras Bartas van den Brinkas kalbėjo apie atvirus centrus, kuriuose žmonės galėtų dirbti, o ne apie sulaikymo įstaigas. Austrijos vidaus reikalų ministras Gerhardas Karneris grupę pavadino „įgyvendintojais“ („die Umsetzer“) ir spaudė iki metų pabaigos rasti bent vieną šalį partnerę (Heute). Šis pavadinimas kol kas skamba konkrečiau nei pats susitarimas.

Spaudos konferencijoje nė viena priimančioji valstybė nebuvo įvardyta. Viešai paieška susiaurėjusi iki gandų ir paneigimų. Ruandos užsienio reikalų ministras AFP patvirtino, kad Europos atstovai rugpjūčio pabaigoje lankėsi šalyje ir kad derybos tęsiamos, tačiau nepateikė nei detalių, nei grafiko (Euractiv). Uganda, anksčiau minima kaip viena realiausių kandidačių, gali būti iškritusi iš proceso: Nyderlandų užsienio reikalų ministerija nurodė, kad bendradarbiavimas su Kampala įšaldytas po su rinkimais susijusių represijų (n-tv). Nei Ruanda, nei Uganda viešai nėra įsipareigojusios priimti tokį modelį.

Teisė palieka esminius klausimus neatsakytus

Sunkiausias klausimas — kas atsako už žmogų po jo perkėlimo — nukeltas į mažiausiai skaidrų proceso etapą: būsimus dvišalius susitarimus, kurių tekstų niekas nematė.

Penkios vyriausybės skuba pasinaudoti teisiniu keliu, kuris dar tik formuojamas. Europos Parlamentas birželio 17 d. 418 balsų prieš 218 pritarė naujam ES grąžinimo reglamentui, pakeičiančiam ankstesnes taisykles ir aiškiai leidžiančiam atmestus migrantus perkelti į trečiųjų šalių centrus (European Parliament). Nelydimi nepilnamečiai į šį modelį neįtraukiami. Šeimos su vaikais — ne, ir šią spragą kritikavo Europos pabėgėlių ir tremtinių taryba, priminusi, kad pirminiame Komisijos pasiūlyme jos taip pat buvo išskirtos (ECRE).

Reglamentą dar turi formaliai priimti Taryba, kurioje sprendžia valstybių narių vyriausybės, ir jis turi būti paskelbtas. Net įsigaliojus teisės aktui, priimančiosios šalys privalėtų laikytis žmogaus teisių ir negrąžinimo principo, pagal kurį žmogaus negalima siųsti ten, kur jam grėstų persekiojimas ar kankinimas. Tačiau reglamentas nenurodo, kas ir pagal kokius kriterijus vertintų tokį atitikimą (EU Law Analysis). Europos Tarybos žmogaus teisių komisaras įspėjo, kad perkėlimams būtini privalomi rizikos vertinimai, aiškus teisinis pagrindas, veiksmingos teisių gynimo priemonės, sulaikymo terminai ir nepriklausoma priežiūra kiekviename etape (Council of Europe).

Vokietijos institutas SWP teigia, kad siunčiančioji valstybė turi išlikti teisiškai atsakinga, kol kiekvieno žmogaus atveju patvirtinama tvari baigtis, o ne vien įvertinama centro sistema apskritai (SWP). Kopenhagos principai apie tai nekalba. Atsakymą esą turėtų pateikti dvišalės sutartys.

Koalicija su priešininkais ir dar nepatvirtinta priežiūra

Idėją remia dalis ES lyderių: birželį 19 ES valstybių vadovų pasirašė deklaraciją, raginančią ieškoti sprendimų trečiosiose šalyse (Euronews). Tačiau Prancūzija ir Ispanija jai atvirai priešinasi. Emanuelis Makronas sakė nematęs, kad toks centras kada nors būtų veikęs, ir žadėjo priešintis ES biudžeto lėšų naudojimui centrams Afrikoje finansuoti. Ispanijos premjeras Pedras Sančesas šią koncepciją pavadino „trampantojo“ — klaidinančia iliuzija (Le Monde). Europos Komisija rugpjūčio 13 d. žurnalistams sakė nedalyvaujanti derybose ir nežinanti apie konkretų pasiūlymą steigti centrą kurioje nors konkrečioje valstybėje (European Commission).

Institucinė grandinė tokia: penkios vyriausybės gali savarankiškai derėtis dėl dvišalių susitarimų, Taryba dar turi užbaigti ES reglamento priėmimą, teismai galės tikrinti individualius išsiuntimo atvejus, o priežiūros institucijų negalima pristatyti kaip jau sutiktų prižiūrėtojų, kol jos pačios to nepatvirtino. Danijos ministras Mortenas Bodskovas sakė, kad centrus prižiūrėtų Tarptautinė migracijos organizacija ir Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūra. UNHCR agentūrai AP nurodė, kad į ją su detalėmis nesikreipta. Tarptautinė migracijos organizacija teigė, kad sprendimas nepriimtas, o pokalbiai tebėra žvalgomojo pobūdžio (WCAX/AP). Ministrai remiasi priežiūra, kurios pačios priežiūros organizacijos dar nėra sutikusios vykdyti.

Kopenhagoje sutarta dėl grafiko ir principų, kuriems abstrakčiai mažai kas prieštarauja. Tačiau neatsakyta į svarbiausius klausimus: kuri valstybė sutiks pasirašyti, kokia atsakomybės sistema atlaikytų teismų patikrą ir ar žmonių perkėlimas į trečiąją šalį iš tiesų didintų grąžinimų skaičių, o ne tik perkeltų neapibrėžtą padėtį toliau nuo Europos akių. Kol „įgyvendintojai“ neįvardija šalies ir nepaskelbia sąlygų, jie vis dar įgyvendina idėją, o ne veikiančią politiką.