Penki Talibano pareigūnai gavo ES vizas

Briuselis mėgina suderinti du sunkiai suderinamus dalykus: grąžinti į Afganistaną prieglobsčio negavusius žmones ir kartu nepripažinti Talibano vyriausybės. Būtent tai atskleidžia NOS pranešimas, kad Belgija išdavė vienos dienos vizas penkiems Talibano atstovams, laukiamiems Europos Komisijos pokalbiuose dėl atmestų afganų prieglobsčio prašytojų. Viešuose Belgijos ar ES dokumentuose ši detalė nepatvirtinta, tačiau pati problema reali: grąžinimui reikia dokumentų, oro uosto prieigos ir priėmimo atvykus, o šie svertai dabar Talibano rankose.

Vizų kanalas

ES nuo 2021 m., kai Taryba nustatė savo Afganistano politikos kryptį, leidžia kontaktus su Talibano pareigūnais be oficialaus režimo pripažinimo. Teoriškai ši skirtis aiški, bet ji tampa daug mažiau patogi, kai valstybės mėgina išsiųsti žmones. Grąžinimo skrydis negali vykti vien remiantis teisine formuluote; Kabule turi būti institucija, kuri priima grąžinamą asmenį.

Jeigu NOS informacija tiksli, Belgijos vaidmuo būtų siauras, bet politiškai jautrus. Pagal ES Vizų kodeksą Belgija sprendžia, kam leidžiama trumpam atvykti į jos teritoriją. 25 straipsnis išimtiniais atvejais leidžia išduoti tik riboto teritorinio galiojimo vizą.

Tačiau vien viza visų klausimų neišspręstų. Jeigu kuris nors delegacijos narys įtrauktas į JT Talibano sankcijų sąrašą, Belgijai reikėtų, kad kelionė atitiktų JT draudimo keliauti išimties procedūrą. Trumpalaikė viza tokiu atveju nebūtų pakankamas pagrindas.

Pokalbiai dar nėra susitarimas

Europos Komisija gali atverti ryšio kanalą. Tačiau ji pati viena negali įpareigoti ES sudaryti readmisijos susitarimo su Talibanu. ES teisė suteikia blokui erdvės derėtis dėl grąžinimo mechanizmų, bet formalūs tarptautiniai susitarimai vis tiek eina per sutarčių nustatytą procedūrą, įskaitant 79 straipsnio 3 dalį ir 218 straipsnį.

Šis kompetencijų žemėlapis svarbus todėl, kad vyriausybės spaudžiamos parodyti, jog nesėkmingai pasibaigusios prieglobsčio bylos gali baigtis realiu išsiuntimu. Vokietija rodo šios politikos ribas. 2024 m. rugpjūtį Berlynas į Kabulą deportavo 28 afganų vyrus, apibūdintus kaip nuteistus nusikaltėlius; skrydis, kaip pranešta, buvo organizuotas per Katarą (PBS/AP, Al Jazeera). Vėliau „Reuters“ pranešė, kad Vokietija domisi tiesioginiais pokalbiais su Talibanu.

Kol kas modelis siauras, tarpininkaujamas ir teisiškai pažeidžiamas. Vyriausybės gali žadėti griežtesnį grąžinimą, bet jam įgyvendinti reikia kitos pusės, kurios jos nenori legitimuoti.

Austrija taip pat ragino palikti atviras afganų grąžinimo galimybes, įskaitant 2021 m. iniciatyvą, apie kurią pranešė „Reuters“. Danijos pirmininkavimo ES programoje grąžinimai ir bendradarbiavimas su ne ES valstybėmis įrašyti tarp paskelbtų prioritetų. Belgijai, kaip priimančiajai valstybei, tektų tiesioginis dėmesys dėl vizų, sankcijų ir klausimo, ar kontaktai neatrodo pernelyg panašūs į pripažinimą.

Teisių riba

Joks susitikimas Briuselyje nepakeičia draudimo siųsti žmogų ten, kur jam gresia rimta žala. ES Grąžinimo direktyva reikalauja laikytis negrąžinimo principo, draudžiančio grąžinti žmones į pavojų. Pagrindinių teisių chartija draudžia išsiuntimą, kai kyla rimta kankinimo ar nežmoniško elgesio rizika.

Teismai ir toliau gali stabdyti išsiuntimus kiekvienoje byloje atskirai. Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Saadi prieš Italiją šią apsaugą pagal 3 straipsnį pripažino absoliučia. Dabartinė ES prieglobsčio agentūros Afganistano gairių versija vis dar išskiria grupes, kurioms gresia rimtas pavojus, o „Amnesty International“ ir „Human Rights Watch“ aprašo griežtas Talibano represijas, ypač prieš moteris ir mergaites.

Kontaktas nereiškia pripažinimo. Neišspręsti klausimai konkretesni: kas atvyko į Belgiją, kokiu vizų ir sankcijų pagrindu, ir ar buvo siekiama kokio nors supratimo dėl grąžinimų. Europos grąžinimo politika susiduria su Talibano kontrole, o jautriausia šios politikos dalis gali vykti už viešumo ribų.