Keturios ES šalys skirtingai tikrina ukrainiečius

Nuo rugpjūčio 5 d. ukrainiečiai, prašantys naujo laikinosios apsaugos leidimo ES, privalo įrodyti įvykdę Ukrainos teisėje nustatytas karines prievoles. Ši sąlyga netaikoma milijonams žmonių, kuriems apsauga jau suteikta. Tačiau ES teisės akte patikros tvarka apibrėžta taip neaiškiai, kad valstybės taiko skirtingas amžiaus ribas ir priima nevienodus dokumentus. Tad nuo prašymo pateikimo šalies priklauso, kokių įrodymų bus pareikalauta.

Ką ES nusprendė ir ko neapibrėžė

Taryba, kurioje valstybių narių vyriausybės formuoja ES politiką, liepos 30 d. priėmė Sprendimą 2026/1912. Juo laikinoji apsauga pratęsta iki 2028 m. kovo, kartu nustatant karinių prievolių vykdymo sąlygą. Priemonę pasiūlė Europos Komisija, o Europos Parlamentas teisėkūros procese nedalyvavo. Sprendimą dabar įgyvendina nacionalinės migracijos institucijos.

Teisės akte reikalaujama, „kai taikoma“, įrodyti Ukrainoje nustatytų karinių prievolių vykdymą, tačiau nenurodyta nei lytis, nei amžiaus ribos, nei konkretūs dokumentai. Išimtis taikoma asmenims, iki liepos 31 d. be pertraukos turėjusiems apsaugą toje pačioje valstybėje narėje. Ji apima didžiąją daugumą Europoje esančių ukrainiečių vyrų: Eurostato duomenimis, laikinoji apsauga iš viso suteikta 4,43 mln. žmonių.

Tačiau į kitą valstybę narę persikėlusiam apsaugos gavėjui naujoji patikra gali būti taikoma, nes sprendime numatyta išimtis susieta su nepertraukiamu gyvenimu vienoje šalyje.

Čekija ir Švedija: ta pati taisyklė, skirtingos patikros

Čekija rugpjūčio 5 d. pradėjo tikrinti 18–60 metų pareiškėjus (Čekijos IPC/OAMP). Praha nustatė griežčiausią viešai paskelbtą tvarką: pareigūnams reikia pateikti ir atspausdintą Ukrainos karinės apskaitos sistemos „Reserv+“ išrašą, ir palyginti skirtą veikiančią skaitmeninę pareiškėjo paskyrą. Rugsėjo pradžioje vidaus reikalų ministras Lubomyras Metnaras teigė, kad karinio amžiaus pareiškėjų dalis smarkiai sumažėjo (Novinky).

Švedija tikrina 23–65 metų vyrus. Jos Migracijos agentūra priima daugiau rūšių dokumentų, tarp jų – ne senesnę kaip 90 dienų išvykimo žymą pase (Migrationsverket). Kodėl pasirinkta būtent 65 metų riba, agentūros gairėse nepaaiškinta.

Vokietija ir Lenkija: viešų gairių nėra

Vokietijoje leidimai gyventi ukrainiečiams išduodami pagal privalomą ES sprendimą, tačiau viešai nepaskelbta jokia federalinė instrukcija, kurioje būtų nustatytos amžiaus ribos ar reikalaujami dokumentai (Gyvenimo šalyje įstatymo 24 straipsnis). Lenkijos registracijos gairėse apie karinę apskaitą ar naująją sąlygą neužsimenama (gov.pl). Vidaus instrukcijos galbūt parengtos, tačiau pareiškėjai dviejose daugiausia ukrainiečių priėmusiose Europos šalyse (Eurostatas) iš viešos informacijos negali sužinoti, ko jų bus prašoma.

Atskiras ir griežtesnis Danijos įstatymas

Danija pagal sutartyse įtvirtintą išimtį nedalyvauja bendroje ES prieglobsčio sistemoje, todėl Tarybos sprendimas jai netaikomas. Kopenhaga priėmė atskirą rugsėjo 3 d. įsigaliojusį įstatymą, apimantį 23–59 metų vyrus (Berlingske). Vienu aspektu Danijos tvarka griežtesnė už ES modelį: institucijos gali panaikinti leidimus, jau išduotus pagal nuo birželio 25 d. pateiktus prašymus, net jeigu leidimas suteiktas iki įstatymo įsigaliojimo. Savivaldybių asociacijos ir pilietinės visuomenės organizacijos įspėjo, kad toks galiojimas atgal gali išskirti šeimas (KL).

Paveiktų žmonių skaičius tebėra nežinomas

Visos ES duomenų apie po rugpjūčio priimtus neigiamus sprendimus nėra. Čekijos pareigūnai pranešė apie dešimtis atvejų per dieną, o rengiant šį tekstą peržiūrėtos Švedijos, Vokietijos ir Lenkijos migracijos institucijų publikacijos tokių skaičių nepateikė. Sąlyga taikoma tik naujai suteikiamai apsaugai, todėl ją pajunta nedidelė dalis visų apsaugos gavėjų. Praėjus šešioms savaitėms nuo tvarkos įsigaliojimo, nežinoma nei šios grupės apimtis, nei kiek žmonių apsaugos negavo.

Teismuose nepatikrintas teisinis pagrindas

Pirmasis šį klausimą iškėlęs ES teisės tyrėjas Styvas Pyrsas teigia, kad Tarybai suteikta teisė pratęsti laikinąją apsaugą nebūtinai leidžia siaurinti teisę ją gauti. Pačioje Laikinosios apsaugos direktyvoje numatyti nesuteikimo pagrindai apima sunkius nusikaltimus ir grėsmę saugumui, bet ne kitos valstybės nustatytų karinių prievolių nevykdymą (Direktyva 2001/55). Tarybos pozicija – įgaliojimas pratęsti apsaugą leidžia nustatyti ir atnaujintas jos sąlygas. Teismas šio aiškinimo dar nevertino. Apsaugos negavęs pareiškėjas pirmiausia turėtų ginčyti sprendimą nacionaliniame teisme, o šis galėtų kreiptis į ES Teisingumo Teismą.

Kol duomenys apie neigiamus sprendimus neišsamūs, naujoji priemonė lėmė nevienodas patikras Europoje, tačiau jos indėlis į Ukrainos mobilizaciją kol kas neįrodytas.