Prancūzija jungiasi prie NATO pajėgų Suomijoje

Nuo Budeno Šiaurės Švedijoje iki Rovaniemio Suomijos Laplandijoje NATO formuojamos sausumos pajėgos prie ilgiausios Aljanso sienos su Rusija papildomos Prancūzijos kariais. Liepos 8 d. Prancūzija, Švedija ir Suomija patvirtino, kad prancūzų pajėgos prisijungs prie „Forward Land Forces Finland“ — Suomijos teritorijoje dislokuojamo daugianacionalio NATO vieneto (Le Monde, Yle).

Šis sprendimas į Švedijos vadovaujamą Šiaurės Europos pajėgų struktūrą, veikiančią tik nuo praėjusio mėnesio, įtraukia vieną svarbiausių žemyninės Europos karinių valstybių. Suomijos karinio balanso tai iš esmės nekeičia. Tačiau keičiasi tai, kurios valstybės įtraukiamos į Suomijos gynybą dar prieš prasidedant krizei. Tokia „atgrasymo linija“ veikia tik tada, kai už jos esančios pajėgos gali judėti, būti aprūpintos ir kovoti spaudimo sąlygomis. Viešai prieinami duomenys apie tai kol kas riboti.

Ką siunčia Prancūzija

Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas dislokavimą apibūdino kaip pastangas kurti „stipresnę Europą stipresnėje NATO“ (Le Monde). Švedijos žiniasklaida pranešė, kad Prancūzijos indėlis galėtų siekti apie 150–200 karių (Dagens Nyheter), tačiau šio skaičiaus oficialiai nepatvirtino nei Prancūzija, nei Suomija, nei NATO. Eliziejaus rūmų paskelbtame sąraše patvirtinama pati trišalė deklaracija, bet ne pajėgų paketo detalės (Élysée).

Prancūzų kariai nebus dislokuojami nuolat — jie atvyks rotacijomis ir treniruosis kartu su Suomijos daliniais, naudodami skirtingą techniką bei ginkluotę (Yle).

Prancūzija į šį regioną ateina ne nuo nulio. Paryžius jau vadovauja NATO sąjungininkų reagavimo pajėgų sausumos komponentui, vykdo oro policijos rotacijas Estijoje ir palaiko pajėgas kitose rytinio NATO sparno vietose (Le Figaro, Le JDD). Dislokavimas Suomijoje išplečia Prancūzijos buvimą nuo Baltijos šalių iki Arkties krypties.

Kas ką daro Šiaurės flange

Naujoji struktūra paskirsto funkcijas tarp Šiaurės Europos sąjungininkių, o ne sutelkia viską viename štabe. Švedija — vadovaujančioji valstybė: ji atsakinga už planavimą, vadovavimo integravimą ir organizacinį pagrindą, prie kurio jungiasi kitos šalys (Government Offices of Sweden, NATO).

Suomija — priimančioji valstybė. Tai reiškia infrastruktūrą, be kurios užsienio kariai negalėtų veikti jos teritorijoje: apgyvendinimą, transportą, degalus, medicininę paramą (Finnish Ministry of Defence). Prancūzija atneša kovinius pajėgumus, techniką ir karinę patirtį.

FLF Finland vienetas oficialiai pradėjo veikti birželį, jo Švedijos vadovaujamas branduolys įsikūręs Budene. Daugianacionalis štabas veikia Rovaniemyje, o ilgainiui pajėgas siekiama auginti iki brigados dydžio (Dagens Nyheter, Yle).

Tikrasis išbandymas už priekinės linijos

Strateginė logika perimta iš patirties, su kuria Baltijos valstybės gyvena jau ne vienus metus. Nedidelės į priekį dislokuotos daugianacionalės pajėgos vienos negalėtų atremti Rusijos puolimo. Jų paskirtis kita: užtikrinti, kad bet kokia agresija iš karto paliestų kelių NATO valstybių karius, priversdama Maskvą skaičiuoti, jog net ribotas veiksmas gali sukelti viso Aljanso atsaką (NATO). Prancūzijos karių įtraukimas padidina politinę Suomijos puolimo kainą dar vienai didžiajai Europos sostinei.

Ryškiausias palyginimas — Vokietijos brigada Lietuvoje. Berlynas čia kuria nuolatinę maždaug 5 000 karių brigadą; daliniai jau treniruojasi netoli Baltarusijos sienos, o visišką pajėgumą numatoma pasiekti 2027 m. (Lithuanian MoD, Lrytas). Rotacinis Prancūzijos indėlis Suomijoje ir nuolatinė Vokietijos brigada Lietuvoje priklauso tai pačiai NATO rytinio sparno pertvarkai, bet tai nevienodo svorio įsipareigojimai.

Lenkija, viena daugiausia gynybai skiriančių NATO valstybių, palankiai vertina Europos sąjungininkų buvimą šiauriniame flange, tačiau rimtumą matuoja ne pareiškimu, o tuo, kas seka po jo: mastu, tęstinumu, oro gynyba ir amunicijos atsargomis (Defence24).

Prancūzijos dislokavimas daro Suomijos gynybą labiau daugianacionalę ir geriau iš anksto suderintą. Jis neišsprendžia oro gynybos spragų, amunicijos atsargų, logistinių koridorių ar sudėtingesnio klausimo — ar sostinės kritiniu momentu pakankamai greitai leistų siųsti pastiprinimą (NATO). Šiaurės šalių integracija į NATO pereina nuo sutartinių garantijų prie konkrečiai paskirstytų užduočių. Jas patikrins ne tai, ar kariai atvyksta į pratybas, o tai, ar vyriausybės jau apsisprendusios, kas turi įvykti pirmosiomis krizės valandomis. Didžioji šios sprendimų grandinės dalis viešai neskelbiama.