Prancūzijos rizikos premija pasiekė 94 bazinius punktus

Rugsėjo 10 d. Prancūzijos dešimties metų skolos vertybinių popierių pajamingumo priedas, palyginti su Vokietija, prekybos pabaigoje siekė beveik 94 bazinius punktus, arba 0,94 procentinio punkto. Vadinasi, skolindami Prancūzijai tokiam pačiam laikotarpiui investuotojai reikalauja beveik procentiniu punktu didesnės metinės grąžos nei iš Vokietijos. Tokio skirtumo nebuvo nuo 2012 m. euro zonos skolos krizės (Le Monde, DHnet).

Tą dieną obligacijų pajamingumas kilo visoje euro zonoje: rinkos vertino ECB padidintas palūkanų normas ir prie 100 JAV dolerių už barelį priartėjusią „Brent“ naftos kainą. Vokietijos dešimties metų obligacijų pajamingumas padidėjo apie 5,3 bazinio punkto, o Prancūzijos, „Reuters“ duomenimis, kuriuos skelbia Boursorama, – 9,8 bazinio punkto. Taigi Prancūzijos skolinimosi kaina kilo maždaug 4,5 bazinio punkto sparčiau nei Vokietijos, todėl vien bendro rinkos sukrėtimo šiam skirtumui paaiškinti nepakanka.

Kodėl išsiskiria Prancūzija

ECB valdančioji taryba indėlių galimybės palūkanų normą, kurią bankai gauna už centriniame banke per naktį laikomas lėšas, padidino iki 2,50 % (ECB). Kadangi ECB negali padidinti naftos ar dujų pasiūlos, palūkanos keliamos siekiant neleisti energijos brangimui persimesti į likusią ekonomiką: darbuotojams reikalaujant atlyginimais kompensuoti prarastą perkamąją galią, o įmonėms toliau keliant kainas, laikinas pasiūlos šokas gali virsti platesne infliacija. Rugsėjo prognozėse ECB apskaičiavo, kad metinė energijos infliacija euro zonoje rugpjūtį siekė 14,3 %, palyginti su 10,3 % liepą (ECB projections).

Didesnės palūkanų normos brangina skolinimąsi visiems, tačiau Prancūzijai tenka ir papildomas priedas dėl jos viešųjų finansų būklės. Europos Komisija prognozavo, kad, nesiėmus naujų priemonių, šalies biudžeto deficitas 2026 m. sudarys 5,1 % BVP, 2027 m. – 5,7 %, o valstybės skola viršys 120 % BVP (European Commission). Deficitas nemažėja pakankamai sparčiai, todėl investuotojai šią riziką įskaičiuoja į reikalaujamą grąžą.

Palyginimas su Italija Prancūzijos padėtį išryškina dar labiau. Italijos skola didesnė ir siekia maždaug 138,6 % BVP, tačiau jos deficitas, sudarantis apie 2,9 %, mažėja (UPB). Nuo rugpjūčio pabaigos Prancūzija už dešimties metų paskolas jau moka šiek tiek daugiau nei Italija – tai neįprastas ankstesnio šių šalių vertinimo apsivertimas (Euronews Italia). Italijos pajamingumo skirtumas, palyginti su Vokietija, rugsėjo 10 d. padidėjo tik apie 3 bazinius punktus, o Prancūzijos – maždaug 4,5 (QuiFinanza). Vadinasi, santykinis rizikos padidėjimas daugiausia teko Prancūzijai.

Poveikis biudžetui kaupiasi pamažu

2026 m. Prancūzija numatė išleisti rekordinės 310 mlrd. € vertės vidutinės ir ilgos trukmės obligacijų (Agence France Trésor). Kiekvienas papildomas pajamingumo bazinis punktas didina išlaidas, tačiau tik leidžiant naujas obligacijas, kuriomis pakeičiamos išperkamos senosios. Vidutinė negrąžintos Prancūzijos skolos trukmė viršija aštuonerius metus, todėl didžioji dalis dabartinių palūkanų mokėjimų tebėra nustatyti pagal ankstesnes, mažesnes normas (French Senate). Finansinė našta didės palaipsniui, skolą refinansuojant per kelerius metus, o ne per kelias savaites.

Prancūzijos skolos vertybinių popierių paklausa tebėra didelė. Rugsėjo 3 d. aukcione obligacijos išplatintos su 4,23 % pajamingumu, palyginti su 3,90 % prieš mėnesį, o pateiktų pasiūlymų vertė parduotą kiekį viršijo 2,28 karto (Agence France Trésor). Aukcionas pavyko, tačiau valstybei teko mokėti daugiau. Investuotojai iš rinkos nesitraukia – jie reikalauja didesnio atlygio už prisiimamą riziką.

Krizės nėra, tačiau skola brangsta

2011–2012 m. Italijos ir Ispanijos pajamingumo skirtumai buvo pasiekę 500–650 bazinių punktų, investuotojai baiminosi euro zonos subyrėjimo, o bankams buvo sunku gauti finansavimą (ECB Annual Report 2012). Dabartinis 94 bazinių punktų Prancūzijos rizikos priedas – visai kito masto. Rugsėjo 10 d. nebuvo jokių ženklų, kad šalis prarastų galimybę skolintis rinkoje.

Prancūzija moka aiškų priedą už savo fiskalinę padėtį, tačiau jos obligacijų rinka veikia. Artimiausia pasekmė – ne finansavimo krizė, o palaipsniui brangstantis skolos refinansavimas. Neaišku, ar susiskaldęs parlamentas pajėgs sutarti dėl išlaidų mažinimo arba mokesčių didinimo, kol augančios palūkanų išlaidos dar labiau nesusiaurino pasirinkimo galimybių. Vienos dienos rinkos pokytis neįrodo, kodėl rizikos priedas padidėjo, ir neleidžia numatyti, kiek ilgai jis išliks, tačiau kryptis aiški: iš euro zonos vyriausybių būtent Prancūzijos dabar prašoma įtikinamai paaiškinti, kaip ji ketina sutvarkyti viešuosius finansus.