Vokietija jungiasi prie Prancūzijos branduolinių pratybų

Dvi valstybės, nesutariančios, kas turėtų vadovauti naujos kartos kovinio lėktuvo programai, dabar mėgina derinti karines sistemas aplink Prancūzijos branduolinį atgrasymą. Liepos 17 d. Emanuelis Makronas ir Frydrichas Mercas paskelbė apie Prancūzijos ir Vokietijos branduolinio valdymo grupę, konfidencialias konsultacijas dėl atgrasymo ir Vokietijos konvencinių pajėgų dalyvavimą Prancūzijos branduolinėse pratybose (Elysée, Al Jazeera). Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip žingsnis Europos strateginės autonomijos link. Iš tiesų susitarimas daug siauresnis, ir būtent tai svarbiausia.

Ką iš tikrųjų gauna Vokietija

Vokietija negauna nei branduolinių užtaisų, nei jų kontrolės, nei teisės priimti sprendimą dėl paleidimo, nei automatinės Prancūzijos branduolinės garantijos. Prancūzijos atgrasymas lieka nacionalinis. Berlynas įtraukiamas į nebranduolines pajėgas, saugančias ir remiančias Prancūzijos branduolines operacijas: naikintuvų palydą, oro gynybą, išankstinį perspėjimą, radarų tinklus ir tolimojo smūgio integravimą laikinai dislokuojant „Rafale“ lėktuvus (Telegraph, Boursorama/AFP). Pats Mercas pripažino, kad tiksli Vokietijos dalyvavimo forma dar turi būti išaiškinta (Moneycontrol/AFP).

Ši riba svarbi, nes Vokietija jau dalyvauja NATO branduolinio dalijimosi sistemoje. Tai JAV vadovaujamas modelis, pagal kurį amerikietiški branduoliniai ginklai laikomi Europoje, o sąjungininkų lėktuvai treniruojasi juos gabenti, tačiau galutinis leidimas lieka Vašingtono rankose (Cambridge University Press). Prancūziška kryptis prideda antrą sluoksnį. Ji nepakeičia pirmojo.

Pramoninės nesėkmės užglaistymas

Laikas pasirinktas neatsitiktinai. FCAS/SCAF, bendra Europos šeštosios kartos kovinio lėktuvo programa, šiemet atsidūrė gilioje nežinioje, „Dassault“ ir „Airbus“ neišsprendus ginčo dėl lyderystės (DW). Kai Paryžius ir Berlynas negali parodyti pramoninės vienybės, jie gręžiasi į strateginę simboliką. Branduolinio valdymo grupė užpildo šią spragą: Makronui ji leidžia atgaivinti idėją apie platesnį Prancūzijos branduolinį dialogą su Europos sąjungininkais, kontrolę paliekant Paryžiuje, o Mercui suteikia būdą parodyti Vokietijos iniciatyvą Europos gynyboje nenutolstant nuo NATO.

Eliziejaus rūmai įvardijo ir praktinę karinę darbotvarkę: konvencines pajėgas, tiksliuosius smūgius ir priešraketinę gynybą (Elysée). Tai suteikia grupei turinio, neapsiribojančio pareiškimais. Neaišku, ar ši darbotvarkė virs reguliariomis pratybomis ir integruotu planavimu, ar liks komunikato lygiu.

Rytų Europa neatmeta, bet rikiuoja pagal svarbą

Labiausiai Rusijos grėsmei veikiamos valstybės prancūziškos krypties neatmeta. Jos ją stato į aiškią hierarchiją.

Lenkija jau atidarė savo branduolinio bendradarbiavimo valdymo grupę su Prancūzija, o užsienio reikalų ministras Radosławas Sikorskis yra kalbėjęs apie ateitį, kurioje JAV veiktų kaip „kavalerija už kalvos“, o ne kaip nuolatinė pėstininkija vietoje (Bankier/PAP). Pirminės diskusijos dėl nuolatinių Prancūzijos ginklų atsargų Lenkijoje sustiprina tokį vertinimą: Varšuva Prancūzijos atgrasymo dialogą mato kaip papildomą draudimą, ne kaip NATO pakaitalą (Rzeczpospolita).

Lietuvai svarbus kiekvienas galimas saugumo sluoksnis, bet griežta tvarka: pirmiausia NATO ir JAV garantijos, tada oro ir priešraketinė gynyba, o Prancūzijos dialogas prasmingas tik tada, jei stiprina grandinę nuo perspėjimo iki politinio sprendimo ir realiai dislokuojamų pajėgų (tv3.lt, vz.lt). Visoje Europoje matyti tas pats modelis: nė viena fronto linijos vyriausybė neatmeta Prancūzijos įsitraukimo, bet nė viena nelaiko jo amerikietiškos galios pakaitalu. Baltijos valstybėms ir Lenkijai atgrasymo patikimumą lemia ne formuluotės, o tai, kas duoda leidimą veikti, kurios pajėgos vykdo sprendimą ir kaip greitai jos atvyksta. Politinė deklaracija iš Kelno į šiuos klausimus neatsako.

Prancūzijos ir Vokietijos branduolinio valdymo grupė — politinis kanalas su tam tikru kariniu turiniu. Ji taiso dvišalį įvaizdį po įstrigusios FCAS programos ir rytinio flango sąjungininkams suteikia dar vieną konsultacijų sluoksnį. Tačiau ji nesukuria Europos atgrasymo architektūros, ir už Paryžiaus ribų niekas rimtai neapsimeta, kad sukuria. Patikimumo testas teks Mercui ir Makronui: ar pratybos taps reguliarios, ar bus išaiškinti vadovavimo ryšiai, ar konvencinės pajėgos iš tikrųjų bus dislokuojamos. Kol kas Prancūzija ir Vokietija pasirašė pažadą ant partnerystės blanko, kuriai ką tik nepavyko sukurti bendro naikintuvo.