Google užklausa spaudžia Švedijos tinklą

Debesijos paslaugos skamba nematerialiai, bet fiziškai jos remiasi žeme, kabeliais, aušinimo sistemomis ir nenutrūkstamu elektros tiekimu. „Google“ susidomėjimas Torsboda paverčia savivaldybės turto pardavimą netoli Timros platesniu klausimu: kam atitenka ribota švari elektra ir ką už tai gauna Švedija.

Švedijos žiniasklaidos duomenimis, „Google“ siekia įsigyti visą Torsboda pramonės parko bendrovę, įskaitant 214 hektarų teritoriją, už kiek daugiau nei 911 mln. Švedijos kronų, pranešė SVT. Įskaičiavus paskolas ir infrastruktūros įsipareigojimus, visas paketas viršytų 2,1 mlrd. kronų. Tai svarbu, nes sandoris tuomet atrodo ne vien kaip žemės kaina, bet ir kaip palengvinimas savivaldybių balansams. „Google“ kol kas nepatvirtino nei statybų masto, nei grafiko, pranešė TV4.

Esmė – apkrova

Vietinė nauda aiški. Projektas galėtų sukurti apie 500 darbo vietų, nors viešai skelbiamas skaičius neatsako, kiek jų būtų nuolatinės, pranešė Sveriges Radio. Timra ir Sundsvalis taip pat galėtų dalį paskolų ir infrastruktūros rizikos perkelti vienai turtingiausių pasaulio bendrovių.

Tačiau elektros klausimas gerokai platesnis. Švedijos perdavimo sistemos operatorės „Svenska kraftnät“ atstovas Tobiasas Edfastas įspėjo, kad Torsbodos duomenų centrui galėtų reikėti 1 000 MW galios – maždaug Stokholmo vartojimo masto. Jei tuo pat metu neatsirastų lygiavertės naujos gamybos, elektros kainos galėtų kilti, pranešė Sveriges Radio. Čia ir yra pagrindinis sandoris: „Google“ gauna skaičiavimo pajėgumus ir Šiaurės Europos elektrą, o Švedija turi nuspręsti, ar toks vartojimas vertas jam rezervuojamos tinklo dalies.

Duomenų centras – nuolat veikiantis pramoninis vartotojas. Net jei „Google“ pirktų atsinaujinančią elektrą, tinklas vis tiek privalėtų ją pristatyti tada, kai vėjo ar saulės gamyba sumažėja. Tarptautinė energetikos agentūra dirbtinį intelektą ir duomenų centrus įvardija kaip sparčiai augantį elektros paklausos šaltinį.

Prijungimo galimybės jau tapo atskira stygiaus forma. Europos perdavimo ir skirstymo tinklų operatoriai skelbia „Capacitypedia“ – žemėlapį, rodantį, kur nauja paklausa realiai gali būti prijungta prie tinklo. Tai svarbu, nes projektas gali turėti žemę, pinigus ir leidimus, bet vis tiek laukti linijų, pastočių ir laisvos galios.

Grandinė paprasta. Jei „Google“ būtų prijungta anksčiau, nei atsirastų nauja gamyba ir tinklo stiprinimas, kiti vartotojai susidurtų su mažesne laisva galia. Tai gali reikšti didesnes didmenines elektros kainas, vėluojančius gamyklų prijungimus arba didesnius tinklo mokesčius – įmokas, kuriomis namų ūkiai ir įmonės finansuoja tinklo priežiūrą bei plėtrą.

Sandoris negali likti vien vietinis

„Google“ gali sustiprinti savo argumentus. Bendrovė galėtų apmokėti savo prijungimą, remti naują mažo anglies dioksido pėdsako elektros gamybą, mažinti paklausą įtemptais sistemos momentais, naudoti atliekinę šilumą ir kurti kvalifikuotas vietos darbo vietas. Tokie pažadai turi reikšmę tik tada, kai jie konkretūs ir teisiškai įpareigojantys dar prieš rezervuojant tinklo pajėgumus.

ES taisyklės jau pradeda stumti didelius duomenų centrus į aiškesnį atskaitomybės režimą. Deleguotasis reglamentas 2024/1364 nustato energijos ir tvarumo rodiklių ataskaitų sistemą. Komisija taip pat pasiūlė vertinimo schemą, pagal kurią būtų lyginamas energijos ir vandens naudojimas bei atliekinės šilumos panaudojimas.

Tačiau atskaitomybė pati savaime nenusprendžia, kam suteikiama galia. Airija rodo, kas nutinka, kai duomenų centrai tampa per dideli, kad juos būtų galima laikyti eiliniu vartotoju: 2025 m. jie sunaudojo 23 % apskaitytos elektros, palyginti su 5 % 2015 m., remdamasi CSO duomenimis pranešė RTE. Nyderlandai rodo politinę pasekmę: po ginčo dėl Zevoldės hipermastelio duomenų centro vyriausybė perėmė daugiau nacionalinės kontrolės, nes žemė, energija ir planavimo spaudimas tapo valstybės masto klausimais, nurodė Nyderlandų vyriausybė.

Šie palyginimai nereiškia, kad Švedija turėtų atsisakyti projekto. Jie rodo, kodėl Timros savivaldybės apskaita negali būti vienintelis matas. Savivaldybė gali gauti pinigų, statybų aktyvumą ir dalį darbo vietų. „Google“ įgytų ilgalaikę poziciją vėsiame regione, turinčiame mažo anglies dioksido pėdsako elektros. Kiti Švedijos vartotojai, įskaitant namų ūkius ir elektrifikuojamą pramonę, gali mokėti daugiau, jei riboti tinklo pajėgumai būtų paskirstyti be atitinkamos naujos pasiūlos.

Suvereniteto klausimą verta formuluoti tiksliai. Prancūzijos debesijos diskusija rodo, kad vietiniai serveriai patys savaime neišsprendžia kontrolės problemos, kai operatorius ir toliau valdo programinę įrangą, klientų sutartis ir kainodarą – ši rizika matoma „SecNumCloud“ ir „cloud de confiance“ politikoje, apie kurią rašė LeMagIT. Švedijai artimiausias kontrolės klausimas siauresnis: kas gali naudotis ribota tinklo galia, kokiomis sąlygomis ir kokią grąžą už tai gauna visuomenė.

„Google“ pasiūlymas Timroje dar gali būti geras investicinis projektas. Tačiau jo negalima vertinti kaip paprasto žemės pardavimo, jei tikrasis turtas – prieiga prie elektros sistemos. Švedija turėtų spręsti pagal privalomus įsipareigojimus dėl naujos elektros gamybos, tinklo sąnaudų ir vietinės grąžos, kol pajėgumai dar neužrakinti.