Guterresas liepos 27-ąją vyks į Kiprą

Kai 2010 m. vasarį Kipre lankėsi Ban Ki-moonas, Kipro graikų ir Kipro turkų lyderiai dar sėdėjo prie derybų stalo. Po šešiolikos metų JT taikdariai tebepatruliuoja buferinėje zonoje, kuri palaiko paliaubas, bet nesuteikia mandato derėtis dėl taikos, o esminis ginčas nepajudėjęs. Antonijus Guterresas liepos 27 d. atvyks trims dienoms susitikimų su abiejų bendruomenių vadovais (Sigmalive, Europa Press). Diplomatinė mašina dabar sudėliota plačiau nei bet kada per pastaruosius metus. Kliūtys likusios tos pačios.

Du pasiuntiniai, vienas įšaldytas konfliktas

Guterresas veikia per JT „gerųjų paslaugų“ mechanizmą — tarpininkavimo kanalą, leidžiantį generaliniam sekretoriui sukviesti šalis prie vieno stalo, bet nesuteikiantį teisės primesti susitarimo (JT gerųjų paslaugų misija). Jo asmeninė pasiuntinė Marija Angela Holgin nuo 2025 m. važinėja tarp abiejų pusių. Kovo mėnesio susitikime prie to paties stalo susėdo abu lyderiai ir trys garantinės valstybės — Graikija, Turkija ir Jungtinė Karalystė, pagal 1960 m. Kipro garantijų sutartį turinčios formalų saugumo vaidmenį. Guterresas tuomet pareiškė, kad šalys sutiko tęsti pokalbius ir vėl susitikti (JT generalinio sekretoriaus pareiškimas). Tai ribotas postūmis, bet daugiau nei vien diplomatinė atmosfera.

Liepos 13 d. savo sluoksnį pridėjo ir Briuselis. Europos Komisija specialiuoju atstovu Kiprui paskyrė Raffaele Fitto, vieną aukščiausių Komisijos narių (Europos Komisija). Jo užduotis — parengti, kaip po galimo susivienijimo būtų taikoma ES teisė, ir nukreipti paramą Kipro turkų bendruomenei. Prezidentas Nikas Christodulidis šį sprendimą įvertino kaip politinį proceso sustiprinimą (Cyprus Mail). Tačiau Fitto paskirtis — rengti teisinį pagrindą po susitarimo, o ne derėtis dėl paties susitarimo.

Ankaros siena

JT remiama sprendimo formulė numato dvizonę, dvibendruomenę federaciją: dvi geografiškai atskiras zonas, Kipro graikų ir Kipro turkų, kurios dalytųsi valdžia vienoje suverenioje valstybėje (JT Saugumo Tarybos rezoliucija 1251). Turkija ir Kipro turkų vadovybė šios formulės nepriima. Užsienio reikalų ministras Hakanas Fidanas Holgin pareiškė, kad Ankara remia dviejų valstybių sprendimą, grindžiamą suverenia lygybe (Yeni Şafak). Turkijos užsienio reikalų ministerija Fitto paskyrimą atmetė kaip vidinį ES reikalą, argumentuodama, kad ES praradusi neutralumą, kai 2004 m. priėmė Kiprą į Sąjungą (Turkijos URM).

Tai ta pati praraja, dėl kurios žlugo paskutinės rimtos derybos. 2017 m. Krans Montanos konferencija subyrėjo šalims nesutarus dėl saugumo garantijų, karių buvimo, teritorijos, valdymo ir nuosavybės klausimų (generalinio sekretoriaus ataskaita S/2017/814). Nė vienas šių klausimų nuo tada neišspręstas.

Svertai, kurių ES nenori naudoti

Europa turi priemonių, bet menką norą jas naudoti. 2019 m. Taryba, kurioje ES vyriausybės priima bendrus sprendimus, sustabdė aukšto lygio dialogus po neteisėto Turkijos gręžimo Kipro vandenyse (ES Taryba). Ankaros siekiamas muitų sąjungos atnaujinimas ant stalo guli nuo 2016 m., tačiau Kipro sprendimo sąlygų nepakeitė (Europos Komisija). Popieriuje tai svertas. Praktikoje ES sostinės priklausomos nuo Turkijos migracijos valdymo, energetikos tranzito ir NATO koordinavimo klausimais, todėl nė viena nerodo noro eiti į tokį konfliktą, kuris pakeistų Ankaros skaičiavimus.

Graikija tvirtina, kad bet koks sprendimas turi būti suderinamas su ES teise (Graikijos URM). Prancūzija remia JT sistemą (Le Figaro). Bendra ES sostinių pozicija iš esmės tokia pati: sprendimas turėtų tilpti į ES teisę, bet ne santykių su Ankara griūties kaina.

Guterresas gali sukurti derybų erdvę. Fitto gali parengti, kaip ES taisyklės priimtų galimą susitarimą. Tačiau nė vienas jų negali sukurti susitarimo dėl pačios Kipro valstybės formos, kurio nebuvo ir prieš devynerius metus Krans Montanoje. Atsakymas tebėra Ankaroje, o Ankara visais signalais rodo nepajudėjusi.