Hormuz blokada stumia energijos infliaciją iki 12.5%

Siauras kanalas tarp Irano ir Omano tapo kitu Europos infliacijos bandymu. Iranas teigia uždaręs Hormūzo sąsiaurį, Vašingtonas ginčija, ar eismas iš tiesų sustojęs. Rinkoms visiškos blokados nereikia: pakanka pavojaus, vėlavimų ir sunkiau randamų pakaitinių krovinių.

Mastas čia svarbiausias. 2024 m. per Hormūzą keliavo apie 20 mln. barelių naftos ir naftos produktų per dieną, maždaug 20 % pasaulinio vartojimo, taip pat apie penktadalis pasaulinės SGD prekybos, rodo EIA duomenys. Didžioji šių srautų dalis keliauja į Aziją, ne Europą. Tačiau Europa energiją perka pasaulinėse rinkose, todėl maršrutas, aptarnaujantis Kiniją, Indiją, Japoniją ir Pietų Korėją, gali kelti dyzelino, dujų, trąšų ir pramonės žaliavų kainas nuo Roterdamo iki Silezijos.

Smūgis pirmiausia eina per kainas

Europos pažeidžiamumas nėra tiesiogiai susijęs su naftos bareliais iš Persijos įlankos. Vokietija 2025 m. tik 6,1 % žalios naftos importo tiesiogiai gavo iš Artimųjų Rytų, bet bendras jos priklausomumas nuo energijos importo siekė 67 %, pažymi Destatis. Tai pagrindinė įtampa: maža tiesioginė priklausomybė gali eiti kartu su didele kainų priklausomybe.

Pirmasis kanalas — lūkesčiai. Ateities sandorių kainos juda, kai prekiautojai tikisi siauresnės pasiūlos, brangesnio transporto arba didesnių karo rizikos priedų. „BNP Paribas“ yra įspėjęs, kad tik dalį įprastų Hormūzo srautų galima nukreipti vamzdynais, todėl naftos rinkos greitai įkainoja trūkstamą artimiausio pristatymo pasiūlą per „Brent“ kainų kreivę BNP Paribas.

Antrasis kanalas — didmeninių energijos kainų persikėlimas į namų ūkių ir įmonių sąnaudas. ECB birželio prognozėse nurodoma, kad brangesnė žalia nafta ir perdirbti naftos produktai greitai ir visa apimtimi persiduoda skystajam kurui, o dujų ir elektros kainos skirtingose šalyse juda lėčiau ir nevienodai, nes skiriasi sutartys, apsidraudimas, tarifai ir mokesčiai ECB projections. Todėl tas pats išorinis šokas vienoje šalyje tampa degalų kainų spaudimu, kitoje — elektros kainų problema, trečioje — pramonės maržų smūgiu.

Kas moka ir kur

Pirmiausia moka tie, kurie negali lengvai palaukti arba pakeisti energijos šaltinio. Greičiausią spaudimą pajunta važinėjantieji automobiliais, vežėjai, oro linijos, chemijos gamyklos, trąšų gamintojai ir maisto perdirbėjai. Eurostato pramonės duomenimis, ES pramonė 2024 m. suvartojo 8 835 petadžaulius energijos: elektra sudarė 33,3 %, gamtinės dujos — 31,9 %, o naftos produktai vis dar siekė 10,4 % Eurostat. Tai ne vien degalinių istorija.

Namų ūkiai tai jaučia per šildymą, elektrą ir transportą. ES namų ūkiai 2024 m. suvartojo 9,54 mln. teradžaulių energijos: dujos sudarė 29,4 %, elektra — 26,9 %, o patalpų šildymas vienas pats — 61,5 % namų ūkių energijos vartojimo Eurostat. Dujomis šildomi būstai ir vairuotojai spaudimą pajunta anksčiau nei miesto namų ūkiai, turintys centralizuotą šildymą ir gerą viešąjį transportą.

Vokietija atrodo pažeidžiama, nes joje susideda pramonės mastas, importuojama energija ir plonesnės vasaros atsargos. NDR pranešė, kad birželio 9 d. dujų saugyklos buvo užpildytos apie 35 %, maždaug 25 procentiniais punktais mažiau nei 2017–2021 m. vidurkis, o BDEW nurodė 35,3 % užpildymą birželio 9 d. ir 50,3 €/MWh THE neatidėliotiną kainą birželio 10 d. NDR, BDEW. Nyderlandų padėtis kitokia: jie ne tik patiria šoką, bet ir jį perduoda, nes olandiški TTF ateities sandoriai per ICE Endex įtvirtina Europos dujų kainodarą ICE.

Ispanija turi amortizatorių, bet ne imunitetą. Jos pakartotinio dujinimo pajėgumai ir atsinaujinantys energijos ištekliai padeda, tačiau „La Vanguardia“ skelbė, kad nacionalinė priklausomybė nuo energijos importo siekia 68,4 % galutinio vartojimo, o PNIEC tikslas — 50 % iki 2030 m. La Vanguardia. Italija ir Lenkija arčiau vėluojančių kanalų: perdirbtų naftos produktų, trąšų, transporto sąnaudų ir maisto kainų.

Politikos laimėtojų mažai. Iš trūkumo naudos gauna SGD eksportuotojai už Persijos įlankos ribų, atsargų turintys naftos perdirbėjai, saugyklų operatoriai ir krovinius galintys nukreipti prekiautojai. Vyriausybėms lengvo pasirinkimo nėra. Degalų subsidijos sąskaitą perkelia nuo kolonėlių į biudžetus. Leidus kainoms persiduoti, saugomi viešieji finansai, bet smūgis tenka rinkėjams ir įmonėms. Griežtesnė monetarinė politika gali tramdyti lūkesčius, tačiau Hormūzo ji neatidaro.

Todėl svarbi naujausia ECB prognozė. Joje numatoma, kad bendroji euro zonos infliacija 2026 m. trečiąjį–ketvirtąjį ketvirtį pasieks 3,4 %, o energijos infliacija — 12,5 %. Šoką ECB sieja su 25 bazinių punktų palūkanų normų padidinimu ir perspėja, kad fiskalinė parama turėtų būti laikina, tikslinė ir pritaikyta konkretiems poreikiams ECB projections, ECB statement. Europa grįžta į seną energijos dilemos lauką: saugoti pajamas, biudžetus ir kainų stabilumą vienu metu visiškai nepavyks.

Atviras klausimas

Sunkiausias faktas tebėra fizinė sąsiaurio būklė. Prancūzų žiniasklaidoje aprašytas kritimas nuo maždaug 160 laivų per dieną iki 11, bet šis skaičius silpnas be nepriklausomo laivų sekimo patvirtinimo Le Grand Continent. Ekspertų komentarai taip pat palieka vietos tolesniam plaukimui, todėl labiau pagrindžia griežtos kvaziblokados, o ne patvirtinto nulinio tranzito scenarijų Les Clés du Moyen-Orient.

Todėl artimiausi stebimi rodikliai praktiniai: realūs tanklaivių judėjimai, karo rizikos draudimas, Kataro SGD kroviniai, Europos saugyklų pildymas, dyzelino kainos ir trąšų sąnaudos. Kad Hormūzas skaudėtų, Europai nebūtina pritrūkti energijos. Pakanka toliau pirkti iškastinį kurą rinkoje, kurioje pavojus jau tapo kainos dalimi.