Hormūzo įtampa dujas Europoje kelia virš €50

Hormuzo sąsiauris neuždarytas. Tačiau jo atvirumo kaina Europoje jau matoma degalų kainose, dujų ateities sandoriuose ir laivybos sąskaitose. Nuo liepos pradžios paaštrėjusi JAV ir Irano karinė konfrontacija sukėlė pasaulinį kainų pervertinimą: geografiškai tolimas konfliktas per energijos rinkas tampa namų ūkių biudžetų klausimu. Europos pažeidžiamumas šiuo atveju susijęs ne su fiziniu trūkumu, o su kainų užkratu.

Nuo draudimo iki sąskaitų

Per Hormuzą, siaurą ruožą tarp Irano ir Arabijos pusiasalio, kasdien plukdoma apie 20 mln. barelių naftos ir maždaug penktadalis pasaulinių suskystintųjų gamtinių dujų, SGD (CFR). Tarptautinės energetikos agentūros duomenimis, Europai tenka tik apie 4 % per sąsiaurį gabenamos žalios naftos ir kiek daugiau nei 10 % SGD (Times of India). Iš pirmo žvilgsnio tai nedidelės dalys. Tačiau energiją Europa perka pasaulinėmis kainomis, todėl Persijos įlankos rizikai padidėjus, europinės kainos taip pat juda aukštyn.

Grandinė prasideda nuo draudimo. Karo rizikos draudimo įmokos laivams pakilo iki 3–10 % laivo vertės, nors prieš konfliktą siekė apie 0,25 % (The National). Draudimo apsauga tebeteikiama, bet jos kaina jau pakankama, kad smarkiai didintų frachto tarifus (LMA). Tada pajuda orientacinės rinkos kainos. „Brent“ nafta eskalacijos etapais pabrango daugiau kaip 15 % (Tagesschau). Europos dujų ateities sandoriai pakilo virš 50 € už megavatvalandę (Sky TG24). JAV Energetikos informacijos administracijos duomenys parodė tolesnį poveikį: sutrikimai Persijos įlankoje padidino benzino, dyzelino ir reaktyvinių degalų perdirbimo maržas, o būtent taip naftos kainų įtampa pasiekia Europos transporto ir krovinių vežimo sąskaitas (Hydrocarbon Engineering).

Trys šalys, trys kanalai

Vokietija rodo saugyklų pildymo problemą. Liepos viduryje dujų saugyklos buvo užpildytos tik apie 45 % (NDR). Pasaulinis SGD kainų šuolis brangina vasarinį atsargų kaupimą net tada, kai fizinis tiekimas nenutrūksta. Berlyno atsakas kol kas diplomatinis: E3 grupė, kurią sudaro Prancūzija, Vokietija ir Jungtinė Karalystė, paragino mažinti įtampą (Auswärtiges Amt). Vyriausybės šią temą vis dar traktuoja kaip saugumo, o ne vartotojų kainų bylą.

Ispanija parodo, kodėl maža tiesioginė priklausomybė nuo Persijos įlankos neapsaugo. Didžiąją dalį Ispanijos dujų tiekia Alžyras, Rusija ir JAV; 2026 m. duomenyse reikšmingo Persijos įlankos tiekėjo nematyti (DSN/CORES). Tačiau SGD kaina nustatoma pasaulinėje rinkoje. Persijos įlankos srautams įsitempus, Azijos pirkėjai agresyviau konkuruoja dėl alternatyvių krovinių, todėl į Europą nukreipiamos siuntos brangsta. Ispanijai tai svarbu, nes liepą dujinės elektrinės pagamino 17,3 % šalies elektros, o didmeninės kainos buvo maždaug 30 % didesnės nei prieš metus (EFE). Per karščio bangą Ispanija negali tiesiog atsisakyti dujinės generacijos.

Italijoje poveikis jau matomas degalinėse. Liepos 17 d. savitarnos dyzelinas pabrango iki 2,059 € už litrą, nors dalį šio kilimo lėmė ne vien Persijos įlankos konfliktas, bet ir baigianti galioti vidaus akcizų lengvata (Sky TG24). ISTAT birželio duomenimis, bendroji infliacija siekė 3,0 %, o nereguliuojamos energijos kainos per metus pakilo 13,3 % (ISTAT).

Buferiai trūkumą mažina, kainų nesustabdo

ES turi priemonių fiziniam trūkumui valdyti. Valstybės narės privalo laikyti avarines naftos atsargas, dengiančias bent 90 dienų grynojo importo, o dujų saugyklų taisyklės įpareigoja jas pildyti prieš žiemą (Direktyva 2009/119/EB, Reglamentas 2022/1032). Tai mažina riziką pritrūkti energijos. Tačiau šios priemonės nepanaikina rizikos premijos — papildomos kainos, kurią pirkėjai moka už neapibrėžtumą.

Arčiausiai vartotojų esančius svertus turi nacionalinės vyriausybės: akcizų mažinimą, energijos subsidijas, tikslines išmokas. ES energetikos ministrai, tai yra Tarybos sudėtis, koordinuojanti 27 valstybių narių energetikos politiką, gali spręsti dėl strateginių atsargų naudojimo arba pratęsti 2022 m. dujų krizės metu taikytas laikinas rinkos taisykles. Kol kas nė vienas iš šių veikėjų aiškiai neparodė, kad dabartinį kainų pervertinimą laikytų savo atsakomybės klausimu.

Europa moka už karą, kuriame nekariauja, per kainų grandinę, kurią jos institucijos gali sušvelninti, bet negali sustabdyti. Jei vasarinis saugyklų pildymas pradės persikelti į žiemos sąskaitas, ES energetikos ministrams bus vis sunkiau šią temą laikyti vien saugumo byla.