Hormuzo išminavimas užtruks 50 dienų

Laivybos kelio valymas nuo jūrų minų trunka savaites: tai lėtas techninis darbas, kurio nepagreitina politiniai pareiškimai. Birželio 15 d. paskelbta Vašingtono ir Teherano diplomatinė sistema numato kelią į Hormūzo sąsiaurio atvėrimą (CNBC), o Prancūzijos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės ir Italijos vadovai greitai parėmė skubią europinę išminavimo misiją. Tačiau visi sluoksniai, reikalingi politinei ambicijai paversti saugiais laivybos koridoriais, dar nesudėti.

Lėktuvnešis nėra minų paieškos laivas

Emanuelis Makronas pateikė ryškiausią pažadą: Prancūzija per dvi ar tris dienas galėtų į regioną perkelti lėktuvnešį Charles-de-Gaulle, orlaivius ir fregatą (Ouest-France). Rytinėje Viduržemio jūros dalyje esanti lėktuvnešio grupė su dviem oro gynybos fregatomis gali užtikrinti stebėseną ir oro priedangą. Tačiau ji negali aptikti ir naikinti jūrų minų. Tikrąjį išminavimą turėtų atlikti Prancūzijos minų kovos dronai (Le Figaro), bet kol kas nepaskelbta nei pajėgų sudėtis, nei vadovavimo grandinė, nei darbų pabaigos grafikas.

Vokietija dalį technikos jau priartino prie regiono. Minų paieškos laivas Fulda ir aprūpinimo laivas Mosel dislokuoti rytinėje Viduržemio jūros dalyje. Tačiau birželio 16 d. Friedricho Merzo CDU/CSU parlamentinės frakcijos vadovo pavaduotojas Johannas Wadephulis įvardijo tris sąlygas Vokietijos dalyvavimui: turi būti įrodyta, kad kovos veiksmai sustojo, reikalingas tvirtas tarptautinės teisės pagrindas ir Bundestago mandatas. Vokietijos parlamentas, remiantis 1994 m. Konstitucinio Teismo išaiškinimu, privalo patvirtinti ginkluotųjų pajėgų dislokavimą užsienyje (Krone.at, Parlamentsbeteiligungsgesetz). Vien šis mandatas gali užtrukti kelias savaites.

Italija susiduria su tuo pačiu apribojimu. Džordža Meloni pareiškė, kad Roma galėtų prisidėti, bet tik gavusi parlamento leidimą ir veikdama po JT arba ES vėliava (Euronews). Italijos spauda įvardijo galimus pajėgumus — Gaeta klasės minų paieškos laivus Crotone ir Rimini, autonominius povandeninius aparatus, minų neutralizavimo dronus, tačiau tai žurnalistinės rekonstrukcijos, ne patvirtinti dislokavimo sprendimai (Corriere della Sera, Quotidiano.net).

Lietuva rodo kitokio masto solidarumą. Seimas pritarė iki 40 karių ir civilių krašto apsaugos sistemos darbuotojų siuntimui į Hormūzo sąsiaurį, tačiau gynybos ministras aiškiai pasakė: Lietuva laivo nesiųs, o karinio laivyno pajėgumai lieka Baltijos jūroje (LRT, Lrytas).

Du keliai, abu stringa

Europai reikia pasirinkti vieną iš dviejų įgaliojimo kelių, ir abu turi savo politinį stabdį.

Greičiausias variantas — Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės vedama norinčiųjų koalicija. Paryžius jau stumia šią kryptį, misiją pristatydamas kaip daugiašalę iniciatyvą, nelaukiančią bendro ES pritarimo. Platesnis operacijos ASPIDES, dabartinės ES jūrų misijos Raudonojoje jūroje, mandatas Hormūzui suteiktų tvirtesnį teisinį pagrindą, tačiau tam reikėtų vienbalsio visų 27 valstybių narių sutarimo. Vadinasi, bet kuri vyriausybė galėtų sprendimą blokuoti (Reuters, ES sutarties 31 straipsnis).

Lenkijos reakcija rodo, kaip ši krizė Europą dalija geografiškai. Donaldas Tuskas nepritarė tam, kad saugumo diskusijas vestų Paryžius, Berlynas ir Londonas, Varšuvą palikdami nuošalyje. Jo teigimu, be Lenkijos priimti susitarimai jos nesaistytų (TVN24). Varšuvai Hormūzas antraeilis klausimas: Ukraina ir rytinis NATO flangas lieka prioritetas, todėl bet koks raginimas ribotus jūrinius pajėgumus siųsti į Persijos įlanką vertinamas pagal tai, ar tai nesusilpnintų šio fronto.

Spraga, kurią stebi rinkos

Net jeigu visi politiniai ir teisiniai vartai atsivertų, komercinis normalizavimas vėluotų. „Jerusalem Post“, remdamasis penkiais Vakarų jūrų saugumo šaltiniais, rašo, kad vien minų paieškos operacijos gali trukti 40–50 dienų, kol draudikai ir laivybos bendrovės vėl patikėtų maršruto saugumu (Jerusalem Post). Laivų savininkai ir civilinės atsakomybės draudikai stebi sankcijų gaires, karo rizikos įmokas ir jūrų saugumo pranešimus, prieš laikydami kelią saugiu (West of England P&I, IMO).

Trūksta visų esminių elementų. Nė viena didesnė prisidėti galinti valstybė dar nėra galutinai patvirtinusi mandato. Nepaskelbta vadovavimo grandinė. Negautas pakrantės valstybių sutikimas, nepateiktas minų laukų vertinimas, neprasidėjo draudimo kainodaros peržiūra. Europa turi politinį norą surengti išminavimo misiją ir dalį tam reikalingų jūrinių pajėgumų. Kol kas ji neturi sprendimų priėmimo mechanizmo, kuris šiuos du dalykus sujungtų, o Hormūzo sąsiauris neatsiveria vien todėl, kad lyderiai to pageidauja.