Irano Hormuzo pareiškimas didina rizikos priedus

Ginčijamas Irano pareiškimas, esą Hormūzo sąsiauris uždarytas, jau padarė tai, kam fizinei blokadai reikėtų kelių dienų: perkainojo riziką. Naftos ir suskystintų gamtinių dujų (SGD) kainų orientyrai pajudėjo, draudikai ėmė peržiūrėti karo rizikos apsaugą, o Europos prekybos namų atitikties padaliniai pradėjo žymėti su Persijos įlanka susijusias sandorio šalis. Net jei nė vienas tanklaivis nebuvo apsuktas, komercinis mechanizmas, galiausiai veikiantis Europos energijos kainas, pasislinko.

Per sąsiaurį gabenama apie 20 mln. barelių naftos per parą ir maždaug penktadalis pasaulio SGD. Europa nėra didžiausia tiesioginė Persijos įlankos energijos pirkėja, tačiau nafta ir dujos prekiaujamos pagal pasaulinius kainų orientyrus. Jiems kylant, Europos importuotojai moka daugiau, kad ir iš kur būtų atplukdyti jų kroviniai.

Hormūzo rizika juda greičiau nei laivai

JAV pareigūnai, kaip pranešta, teigė, kad eismas sąsiauriu atrodęs įprastas. Su Irano kariuomene siejamos institucijos laikėsi pozicijos, kad sąsiauris uždarytas dėl, jų teigimu, pažeistų paliaubų. Pagal JT jūrų teisės konvencijos III dalį, reglamentuojančią laivybą sąsiauriais, nė viena valstybė negali vien pareiškimu teisėtai uždaryti Hormūzo. Rinkos nelaukia teisinio išaiškinimo. Jos įkainoja tikimybę.

Europos vartotojus ta tikimybė pasiekia trimis kanalais.

Pirmasis — žalios naftos ir SGD kainų orientyrai. Kai tik padidėja patikima tiekimo sutrikimo iš Persijos įlankos rizika, prekybininkai prie krovinių kainos prideda rizikos premiją. Ankstesniam JAV ir Irano memorandumui pasiuntus deeskalacijos signalą, nafta pigo dėl stabilesnės padėties lūkesčių (CNBC, The Guardian). Tas pats mechanizmas veikia ir priešinga kryptimi, o pirmieji kainų judesiai dažnai būna grįžtami.

Antrasis — draudimas. Laivų savininkai turi apsaugos ir civilinės atsakomybės draudimą (P&I), veikiantį kaip tarpusavio atsakomybės draudimo forma. Tokia apsauga Hormūzo tranzitui gali būti atšaukta arba perkainota. West of England P&I savo narius įspėja, kad draudimas Hormūzo maršrutui gali būti nutrauktas arba pakeistas. Tanklaivis gali būti techniškai pasirengęs plaukti, bet komerciškai sustabdytas: be civilinės atsakomybės apsaugos arba karo rizikos įmokoms pakilus tiek, kad reisas nebeatsipirktų, laivas lieka uoste.

Sektoriaus organizacijos šį maršrutą jau traktuoja kaip neįprastą. INTERCARGO nurodo nariams riziką vertinti kiekvienam laivui atskirai. Tarptautinė jūrų organizacija, JT laivybos reguliuotoja, operatorius nukreipia į nuolat atnaujinamas saugumo rekomendacijas.

Trečiasis kanalas — sankcijų atitiktis. JAV iždo sankcijų padalinys OFAC taiko nuolatinius apribojimus su Iranu susijusiems sandoriams. Bankams, prekybininkams ir laivų savininkams vertinant Persijos įlankos riziką, sandoriai gali lėtėti, o pasirengusių dirbti sandorio šalių ratas siaurėti dar iki bet kokio fizinio sutrikimo.

Aukštesni žalios naftos kainų orientyrai persiduoda dyzelinui, benzinui ir reaktyviniams degalams. Brangesni SGD orientyrai kelia elektros ir šildymo sąnaudas. Italijos užsienio reikalų ministras Antonijus Tajanis, kaip pranešta, laisvą laivybą Hormūze siejo su naftos, benzino ir trąšų kainomis — trimis išlaidų eilutėmis, kurias Italijos namų ūkiai jaučia tiesiogiai.

Naftos atsargos perka laiką, bet kainų neapriboja

Stipriausias Europos buferis — privalomosios naftos atsargos. ES teisė reikalauja, kad valstybės narės laikytų atsargas, atitinkančias 90 dienų grynojo importo arba 61 dieną vidaus vartojimo, priklausomai nuo to, kuris dydis didesnis (Direktyva 2009/119/EB). TEA naftos saugumo sistema prie to prideda koordinavimo sluoksnį didelių sutrikimų atveju. Šios atsargos sušvelnina trumpą fizinį tiekimo nutrūkimą.

Tačiau jos nekontroliuoja rinkos kainos. Avarinės atsargos negali priversti draudikų mažinti karo rizikos įmokų ar įtikinti frachtuotojų priimti krovą Persijos įlankoje įprastomis sąlygomis.

Dujų apsauga plonesnė. Po 2022 m. energetikos krizės priimtas Reglamentas 2022/1032 įtvirtino saugyklų užpildymo prievoles, bet nesukūrė nieko panašaus į strateginį SGD rezervą. Europa per Hormūzą gauna tik ribotą savo SGD dalį, daugiausia iš Kataro. „Bruegel“ duomenimis, tai sudaro apie dešimtadalį ES SGD importo. Žalios naftos poveikis importo struktūroje siekia keliolika procentų (Eurostatas). Nė vienas iš šių dydžių pats savaime nėra katastrofiškas, tačiau Azijos pirkėjams aktyviau konkuruojant dėl alternatyvų ne iš Persijos įlankos, daugiau moka ir Europa.

Ginčijamas Irano pareiškimas gali išblėsti, jei JAV ir Irano derybos, kaip pranešama, tarpininkaujamos Šveicarijos diplomatiniu kanalu, duos patikimą deeskalacijos signalą. Jis gali paaštrėti, jei tanklaivių vėlavimai, maršrutų keitimai ar kariniai incidentai patvirtins fizinį sutrikimą. Veikėjai, galintys vėl sumažinti premijas, aiškūs: Irano sprendimų priėmėjai, JAV derybininkai, karo rizikos tarifus nustatantys P&I klubai, Persijos įlankos krovinius pervertinantys energijos prekybininkai. ES vyriausybės valdo savo naftos atsargas. Jos nevaldo pasaulinės rizikos kainos sąsiauryje, kurio pačios negali kontroliuoti.