Airijai tenka ES biudžeto ginčas

Liepos 1 d. Airija perėmė rotacinį ES Tarybos pirmininkavimą — vadovavimą institucijai, kurioje nacionaliniai ministrai derasi ir balsuoja dėl ES teisės aktų. Dublinas į šį vaidmenį įžengė tuo metu, kai ant stalo grįžta didžiausias neišspręstas Bendrijos klausimas: pagal Europos Komisijos pasiūlymą beveik 1,98 trln. € siekiantis septynerių metų biudžetas (Zeit, European Commission). Pirmininkavimas nereiškia, kad Dublinas valdys Europą. Jis reiškia, kad Dublinas valdys posėdžių salę, kurioje 27 vyriausybės bandys susitarti. Šis skirtumas svarbus, nes derybos dėl biudžeto bus įtemptos.

Pirmininkas, ne viršininkas

Pirmininkaujanti valstybė veda daugumą ministrų posėdžių, rengia kompromisinius tekstus ir sprendžia, kokia tvarka nagrinėjami ginčytini klausimai. Ji negali siūlyti teisės aktų, apeiti nacionalinių veto ar sukurti balsų daugumos ten, kur jos nėra (Council of the EU). Airijos pusmetis — pirmoji 18 mėnesių programos, kurią ji dalijasi su Lietuva ir Graikija, dalis, todėl Dublinas paveldėjo ne tuščią darbotvarkę, o jau sudėliotą politinį kalendorių (Irish trio programme).

Didžioji darbo dalis vyksta ne ministrų akivaizdoje, o darbo grupėse, kur nacionaliniai pareigūnai teisės tekstus nagrinėja eilutė po eilutės, ir Nuolatinių atstovų komitete, vadinamame Coreper, kuriame valstybių narių ambasadoriai Briuselyje politinius ginčus dažnai sušvelnina arba įšaldo dar prieš jiems pasiekiant ministrų lygmenį (Council preparatory bodies). Pirmininkavimas sėkmingas tada, kai nesutarimai susiaurinami iki įjungiant kameras. Per šešis mėnesius Dublinui teks parengti šimtus kompromisų dešimtyse politikos sričių (Euronews FR).

Kodėl dėl biudžeto susitarti taip sunku

Daugiametė finansinė programa — septynerių metų ES išlaidų planas, dažnai vadinamas DFP — turi griežčiausią sprendimo taisyklę Briuselyje: visos 27 vyriausybės turi pritarti vienbalsiai, o po to Europos Parlamentas turi duoti sutikimą. Parlamentas gali visą paketą patvirtinti arba atmesti, bet negali jo perrašyti eilutė po eilutės (Council MFF). Viena valstybė gali sustabdyti visą susitarimą. Dėl to pirmininkaujančios šalies teisė rašyti kompromiso tekstus įgauna neįprastą svorį. Nuo to, kurios biudžeto eilutės aptariamos pirmiausia, kokie skaičiai atsiranda kompromisiniame dokumente ir kaip greitai stumiamas kalendorius, priklauso, ar vyriausybės matys aiškų pasirinkimų rinkinį, ar per plačią derybų erdvę, kurios nepavyks uždaryti.

Vokietija, vadovaujama kanclerio Friedricho Merzo, siekia didelių karpymų. Vokietijos žiniasklaidos paskelbtuose „Reuters“ pranešimais paremtuose tekstuose teigta, kad Berlynas norėtų Komisijos pasiūlymą sumažinti maždaug 400 mlrd. €, nors formalus šio skaičiaus statusas liko ginčijamas (Deutschlandfunk, WirtschaftsWoche). Berlyno kritika nukreipta į ankstyvus projektus, kuriuose būtų mažinamos išlaidos konkurencingumui ir gynybai, tačiau saugomos žemės ūkio ir sanglaudos lėšos — dvi biudžeto kryptys, kuriomis pinigai keliauja ūkininkams ir mažiau pasiturintiems ES regionams (n-tv). Čia matoma tikroji takoskyra: grynosios mokėtojos, tokios kaip Vokietija, Nyderlandai ir Austrija, nori mažesnio biudžeto; pietų ir rytų Europos grynosios gavėjos siekia išlaikyti finansavimą, mažinantį jų atotrūkį nuo turtingesnių valstybių.

Airijos ministras pirmininkas Micheálas Martinas pirmininkavimo pradžioje perspėjo dėl „kraštutinių pozicijų“ biudžeto ginče. Tai signalas, skirtas išlaikyti abi stovyklas prie derybų stalo (Zeit). Martino įtaka čia ne balsų skaičiuje. Ji slypi tekste: pirmininkaujanti valstybė formuluoja kompromiso rėmus, pagal kuriuos vyriausybės vėliau renkasi.

Kalendorių spaudžia keli frontai

Biudžetas nėra vienintelis vienbalsio pritarimo reikalaujantis klausimas. Ukrainos ir Moldovos plėtra, naujas Rusijos sankcijų paketas ir atviri stojimo proceso žingsniai taip pat priklauso nuo konsensuso, o kiekvienas jų turi savų politinių kliūčių (Euronews PL, Onet). Volodymyras Zelenskis lankėsi Dubline ir viešai paragino Lenkiją bei Vengriją neužkirsti kelio Ukrainos europinei krypčiai (Rzeczpospolita). Tai politiniai signalai, ne instituciniai sprendimai. Tačiau kiekvienas vienbalsiškumo reikalaujantis klausimas naudoja tą patį politinio pasitikėjimo rezervą, o užstrigęs biudžetas jį greitai išeikvotų.

Čia ir slypi tikroji pirmininkavimo galia: ne panaikinti veto, o parašyti tekstą taip, kad veto kaina taptų didesnė.