Italija stabdo prieglobsčio perdavimus

Per pirmas tris savaites po birželio 12 d. įsigaliojusių naujų ES prieglobsčio taisyklių aštuonios valstybės pateikė Italijai prašymus perimti prieglobsčio prašytojus. Roma atmetė visus. Po dviejų mėnesių vidaus reikalų ministras Matėjas Piantedosis ANSA sakė, kad nuo pakto taikymo pradžios gauta apie 50 prašymų, bet fiziškai į Italiją atvyko tik trys žmonės. Būtent šią spragą tarp sprendimo popieriuje ir realaus žmogaus perdavimo turėjo uždaryti ES Migracijos ir prieglobsčio paktas. Pirmieji duomenys rodo, kad tai nepavyko.

Prašymų daugėja, atvykimų — ne

Europos Komisijos pirmasis vertinimas, apėmęs laikotarpį nuo birželio 12 d. iki liepos 7 d., užfiksavo 12 perdavimo bylų iš aštuonių valstybių narių. Visas jas Roma atmetė. Piantedosio rugpjūčio 21 d. interviu vaizdą papildo: apie 50 prašymų, trys realūs atvykimai.

Austrija — vienintelė valstybė, pateikianti konkretų įvykdytų perdavimų skaičių. Austrijos ir Italijos žiniasklaida, remdamasi Austrijos vidaus reikalų ministerija, praneša, kad po birželio 12 d. autobusu arba traukiniu į Italiją fiziškai perduoti keturi prieglobsčio prašytojai (ORF, Il Sole 24 Ore). Tačiau šie keturi Austrijos perdavimai nesutampa su Piantedosio minėtais trimis atvykimais. Bylų lygmens duomenų niekas nepaskelbė, o nė viena pusė neatitikties nepaaiškino.

Ta pati spraga matyti visoje Europoje. Eurostato duomenimis, 2025 m. pagal senąją Dublino sistemą, kurioje už prieglobsčio prašymą paprastai atsakė pirmoji atvykimo į ES valstybė, 111 708 siunčiantieji prašymai virto tik 16 620 faktinių perdavimų. Vien Italija tais metais gavo 24 152 prašymus perimti bylas. Naujosios pakto taisyklės turėjo šį santykį pagerinti: sustiprinti įrodymų rinkimą ir aiškiau nustatyti atsakingą valstybę. Tačiau kliūtis niekada nebuvo vien tapatybės nustatymas. Kliūtis — pats perdavimo įvykdymas.

Kodėl vilkinimas veikia

Pagal ES teismų praktiką, jeigu perdavimas neįvykdomas per šešis mėnesius, atsakomybė grįžta siunčiančiajai valstybei (Reglamentas 604/2013, 29 straipsnis). Italijai nebūtina laimėti teisinio ginčo. Pakanka laukti, kol sueis terminas.

Komisija aiškiai nurodė, kad priimančioji valstybė negali tiesiog atsisakyti perdavimo: ji privalo pasiūlyti kitą datą. Tačiau Briuselis neturi operacinės galios pasodinti žmogaus į lėktuvą į Romą. Jo spaudimo priemonė — pažeidimo procedūra, lėtas teisinis procesas, galintis baigtis Teisingumo Teismo sprendimu ir baudomis. Tai metų, o ne savaičių instrumentas. Šešių mėnesių termino akivaizdoje jis per silpnas.

Berlyno ir Romos ginčas rodo, kaip tai veikia praktiškai. Vokietijai rugpjūčio 19 d. bandžius perduoti tris prieglobsčio prašytojus, Viminalė, Italijos vidaus reikalų ministerija, pareiškė, kad bylos pradėtos dar iki birželio 12 d. pakto taikymo pradžios ir patenka į 2025 m. pabaigos dvišalį „švaraus lapo“ susitarimą (Adnkronos, Tagesschau). Vokietija su tuo nesutinka. Pilkoji zona tarp senų Dublino bylų ir naujų pakto atvejų tapo pagrindine abiejų vyriausybių ginčo erdve, o nei ES teisė, nei dvišalis susitarimas aiškios ribos nenubrėžia.

Kaip rašėme, vicepremjeras Matėjas Salvinis praėjusią savaitę pareiškė, kad Italija nepriims grąžinamų žmonių iš Vokietijos, kol Vokietijos nevyriausybinių organizacijų laivai toliau gabens išgelbėtus migrantus į Italijos uostus. Teisiškai tai nesusiję įsipareigojimai, tačiau politinė logika aiški: procedūrinis klausimas paverčiamas suvereniteto ginču, kuris vidaus auditorijai skamba gerokai patogiau.

Įgyvendinimo problema — visos Europos

Suomija patvirtino rengianti individualius perdavimus Italijai, bet iki rugpjūčio 21 d. nė vieno nebuvo įvykdžiusi (HS). Nyderlandai su Roma susitarė dėl „švaraus lapo“ principo, taikomo tik po birželio 12 d. pradėtoms byloms, tačiau Nyderlandų šaltiniai nepatvirtina nė vieno užbaigto perdavimo (NOS).

Airija spaudžia Romą kartu su Šiaurės valstybėmis, bet jos pačios statistika šį spaudimą silpnina. The Irish Times skelbė, kad 2021–2025 m. iš 1 037 sprendimų perduoti prieglobsčio prašytojus realiai įvykdyta tik 19 perdavimų. Eurostatas 2025 m. Airijai fiksavo nulį įvykdytų išsiunčiamųjų Dublino perdavimų. Net valstybės, reikalaujančios Italijos laikytis taisyklių, pačios sunkiai paverčia sprendimus faktiniu žmonių judėjimu.

Paktas Europai suteikė geresnių priemonių įrodyti, kuri šalis turi nagrinėti prieglobsčio bylą: išplėstą pirštų atspaudų duomenų bazę (naująją Eurodac redakciją), aiškesnius atsakomybės nustatymo kriterijus, griežtesnes nuostatas dėl antrinio judėjimo tarp valstybių narių. Tačiau nė viena iš šių priemonių nesuteikia galios įvykdyti perdavimą, kai priimančioji valstybė vilkina. Paktas pagerino atsakomybės priskyrimą. Įgyvendinimas tebėra nacionalinių vyriausybių rankose, o jos ne visada nori bendradarbiauti. Komisija turės atsakyti, ar pradės pažeidimo procedūrą prieš Italiją. Kol to nėra, Roma tikrina, kiek atsakomybės tikslumas reiškia tada, kai vyriausybė paprasčiausiai atsisako pajudinti žmones.