Italija blokuoja Vokietijos prieglobsčio grąžinimus

Matėjas Salvinis rugpjūčio 22 d. Lygos partijos renginyje pareiškė, kad Vokietija neturinti „jokios teisės“ grąžinti Italijai „nė vieno neteisėto imigranto“, kol Vokietijos nevyriausybinių organizacijų laivai išlaipina žmones Italijos krantuose (ANSA). Formuluotė skirta politiniam konfliktui kurstyti. Tačiau sprendimas priimti ar atmesti prieglobsčio prašytojų perdavimus priklauso ne Salvinio vadovaujamai Transporto ministerijai, o vidaus reikalų ministrui Matėjui Pjantedoziui, kurio žinyba nuo rugpjūčio vidurio tyliai atmeta Vokietijos prašymus perimti žmones (Il Messaggero). Salvinis kuria politinį foną, Pjantedozis administruoja blokadą.

Šis skirtumas svarbus, nes po viešu ginču slypi institucinė akistata su naująja ES prieglobsčio sistema, pradėta taikyti vos prieš du mėnesius.

Kuri taisyklių knyga galioja

Berlyno ir Romos ginčas sukasi apie vieną datą — 2026 m. birželio 12 d. Tądien pradėtas taikyti naujasis ES Prieglobsčio ir migracijos valdymo reglamentas, pakeitęs senąją Dublino sistemą (EUR-Lex). Pagal abi sistemas už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą paprastai atsakinga ta valstybė, į kurią žmogus pirmiausia atvyko arba kurioje buvo užregistruotas.

Vokietija siekia žmones grąžinti Italijai pagal naująsias taisykles. Italijos vidaus reikalų ministerija teigia, kad asmenims, atvykusiems iki birželio 12 d., taikytina senesnė tvarka, todėl jų bylos negali būti iš naujo atvertos kaip nauji atvejai (Sky TG24). Rugpjūčio viduryje Roma oficialiai atmetė tris planuotus Vokietijos perdavimus. Vienas jų susijęs su 22 metų somaliete, Vokietiją pasiekusia kovą. Iki numatyto perdavimo ji Niurnberge gavo bažnytinę apsaugą, todėl byla žlugo dar nepatikrinus naujųjų taisyklių praktikoje (EU Perspectives).

Pjantedozis ginčą vadina išpūstu. Rugpjūčio 21 d. jis ANSA sakė, kad Italija nuo birželio 12 d. gavusi apie 50 prašymų, bet faktiškai atvyko tik trys žmonės, todėl polemiką pavadino „sterilia“ (ANSA). Skaičiai maži. Tačiau Romos atsisakymas priimti net ir tokius atvejus tapo problema, kurią dabar bando spręsti Berlynas ir Europos Komisija.

Kas spaudžia, kas laukia

Spaudimas Romai jau nebe vien dvišalis. Austrija nuo pakto įsigaliojimo į Italiją įvykdė keturis perdavimus — bendradarbiaujant su pačiais asmenimis, keliavusiais traukiniu arba autobusu (ORF, Die Presse). Suomija rengia pavienius perdavimus, nors patvirtintų įvykdymo atvejų nėra (Helsingin Sanomat). Nyderlandai teigia procesą jau pradėję (Adnkronos).

Prancūzija ir Ispanija neskuba. Madridas pats yra pirmojo atvykimo valstybė, todėl perdavimus labiau linkęs spręsti per pakto solidarumo priemones — sistemą, pagal kurią šalys gali rinktis priimti perkeltus žmones arba mokėti į bendrą fondą, o ne per dvišalius išsiuntimus (Euronews). Ispanijos atsargumas turi aiškų savanaudišką pagrindą: precedentas, normalizuojantis neribotą grąžinimą į pirmojo atvykimo valstybes, vėliau gali būti atsuktas prieš patį Madridą.

Pirmasis Komisijos vertinimas, apėmęs laikotarpį nuo birželio 12 d. iki liepos 7 d., parodė, kad aštuonios valstybės narės pateikė prašymus dėl 12 perdavimų Italijai. Italija juos visus atmetė. Komisija nurodė, kad priimančioji valstybė negali tiesiog atsisakyti ir privalo pasiūlyti alternatyvią datą. Ši instrukcija skirta užkirsti kelią atsisakymui per vilkinimą, bet pati savaime nesukūrė nė vieno perdavimo (European Commission, 2EU Brussels).

Roma šiandien gali sakyti „ne“, Briuselis bausti tik vėliau

Vokietijos teisinė pozicija gali būti pagrįsta, tačiau jos įgyvendinimo priemonės lėtos. Komisija gali pradėti pažeidimo procedūrą — formalų procesą, kuriuo valstybė verčiama laikytis ES teisės. Vokietija teoriškai galėtų kreiptis į Teisingumo Teismą dėl kitos valstybės narės, bet migracijos srityje valstybės to vengia, nes tokios bylos ilgam apnuodija dvišalius santykius. Finansinės baudos atsiranda tik po teismo sprendimo ir tolesnio nepaklusimo (SESV 258 straipsnis). Nė viena iš šių priemonių neperkelia žmogaus per sieną kitą savaitę.

Laikas — pagrindinis Italijos svertas. Jei perdavimas neįvykdomas per teisinį terminą, atsakomybė grįžta siunčiančiajai valstybei, kaip Teisingumo Teismas 2017 m. nusprendė Shiri byloje (ESTT, C-201/16). Atmesti prašymą, ginčyti klasifikaciją, reikalauti naujos datos, sieti bendradarbiavimą su NVO laivų klausimu — tokia taktika leidžia Romai laimėti savaites. ES prieglobsčio teisė nepadaro Vokietijos atsakingos už prašymą vien todėl, kad gelbėjimo laivas plaukioja su Vokietijos vėliava (EUR-Lex AMMR). Tačiau Salvinio argumentui nebūtina būti teisiškai tiksliam, kad jis veiktų politiškai. Jis padeda Romai vilkinti, kol šiaurinės valstybės praranda terminus.

Keturi Austrijos įvykdyti perdavimai rodo, kad sistema gali veikti. Kartu jie parodo jos mastą: keturi žmonės, autobusu, per du mėnesius. Senoji Dublino sistema vien 2025 m. sugeneravo 24 152 perdavimo prašymus Italijai, o Vokietija iš viso į visas šalis įvykdė tik 5 377 perdavimus (Eurostat per Sky TG24). Atotrūkis tarp dokumentų ir realaus žmonių perkėlimo buvo nuolatinė Dublino sistemos nesėkmė. Kol kas Italija rado tą pačią silpną vietą ir naujajame pakte: teisė atsakomybę paskiria greičiau, nei Briuselis gali priversti jos laikytis.