Lagarde svarsto ankstyvą pasitraukimą iš ECB

Kristina Lagard Prancūzijos žiniasklaidai pareiškė neatmetanti galimybės pasitraukti iš Europos Centrinio Banko dar nepasibaigus jos kadencijai 2027 m. spalį. Ji užsiminė galinti tapti „europietišku balsu“ Prancūzijos prezidento rinkimų debatuose (Le Figaro, CNBC). Lagard neatsistatydino, nepaskelbė kandidatuosianti ir nenurodė jokios datos. Tačiau ECB vadovė pati priartino save prie vienos valstybės rinkimų kampanijos, o centrinio banko nepriklausomumas euro zonoje nėra vien institucinė norma. Tai ekonominis turtas, turintis aiškią kainą.

Kodėl nepriklausomumas turi piniginę vertę

ECB ne tik nustato palūkanų normas 20 euro naudojančių valstybių. Jis formuoja bankų, investuotojų ir vyriausybių lūkesčius, kokios tos normos bus ateityje. Šie lūkesčiai tiesiogiai persikelia į būsto paskolų orientyrus, verslo kreditų kainodarą ir pajamingumus, kuriuos valstybės moka skolindamosi rinkose.

Lagard palūkanų normų nenustato viena. Sprendimus priima Valdančioji taryba: šeši Vykdomosios valdybos nariai ir euro zonos nacionalinių centrinių bankų vadovai (ECB). Birželį taryba padidino indėlių galimybės palūkanų normą, t. y. normą, kurią bankai gauna už per naktį ECB laikomus pinigus, iki 2,25 %. Tai buvo pirmas didinimas nuo 2023 m. (ECB, Brussels Signal). Po kelių dienų ECB metinėje Sintros konferencijoje Lagard paskelbė grįžimą prie „pagrindų“: politikos palūkanų normos vėl turėtų būti pagrindinis instrumentas, sprendimai priimami kiekviename posėdyje atskirai, o pažadų dėl tolesnės palūkanų krypties turėtų būti mažiau (ECB). Rinkoms buvo siunčiama žinia, kad ECB vadovaujasi duomenimis, ne politika.

Po kelių dienų nuskambėjusi užuomina apie Prancūzijos rinkimus veikė priešinga kryptimi. ES sutarčių teisė reikalauja, kad ECB ir jo vadovai neprašytų ir nepriimtų nurodymų iš jokios vyriausybės (EUR-Lex). Įstatymas nepažeistas. Tačiau asmuo, atsakingas už šio nepriklausomumo komunikavimą, pats įžengė į nacionalinės politikos lauką.

Šoko dar nėra, bet mechanizmas veikia

Obligacijų rinkos kol kas nesureagavo. Vokietijos 10 metų skolos vertybinių popierių pajamingumas liepos 3 d. siekė apie 2,94 %; tai rinkos duomenų momentinė nuotrauka, o ne visos dienos ramybės įrodymas (Trading Economics). Skirtumai, t. y. papildomas pajamingumas, kurio investuotojai reikalauja skolindami rizikingesnėms vyriausybėms, palyginti su Vokietija, siekė maždaug 0,8 procentinio punkto Prancūzijai ir Italijai, apie 0,67 Graikijai (Financial Times). Šie skirtumai atspindi jau egzistuojančią fiskalinę riziką, ne Lagard žodžius.

Esmė ne ta, kad jos komentaras jau pakeitė kainas. Svarbu tai, kad pasitikėjimo ECB nepriklausomumu praradimas pasimatytų būtent ten, kur palūkanų lūkesčiai kasdien veikia ekonomiką. Ispanijoje kintamųjų palūkanų būsto paskolos perskaičiuojamos pagal Euriborą, tarpbankinio skolinimo orientyrą. Birželio 12 mėnesių vidurkis siekė apie 2,798 %, palyginti su 2,081 % prieš metus, todėl metinės įmokos, priklausomai nuo paskolos dydžio, padidėjo maždaug 500–830 € (Europa Press, La Vanguardia). Graikijoje ECB sprendimai į naujų verslo paskolų palūkanas persiduoda maždaug per du mėnesius (Insider.gr). Šie pavyzdžiai neįrodo, kad Lagard komentaras ką nors perkainojo. Jie rodo, kur toks perkainojimas galiausiai nusėstų.

Įpėdinystės problema

Prancūzija šioje istorijoje ne stebėtoja. Jai taikoma ES perviršinio deficito procedūra, kuria Briuselis reaguoja į deficito taisyklių pažeidimus, o šalies skolinimosi kaina priartėjo prie Italijos. Euro zonos infliacija birželį sumažėjo iki 2,8 %, gegužę siekusi 3,2 % (Irish Times). Ekonominė aplinka savaime neatrodo grėsminga. Rizika pirmiausia institucinė.

Joks galimų įpėdinių sąrašas kol kas nepasirodė. Nė viena partija nepaskelbė Lagard savo kandidate. ECB gali veikti ir vadovui pasitraukus anksčiau laiko. Kaina atsirastų tada, jei pasitraukimas imtų atrodyti politiškai surežisuotas, nes kiekvienas palūkanų sprendimas iki tol būtų skaitomas per Prancūzijos politikos prizmę. Kiek ilgai liks neryški riba tarp Frankfurto ir Paryžiaus, priklausys nuo laiko, pasirodysiančių pavardžių ir nuo to, ar rinkos nuspręs, kad tas neryškumas turi reikšmės.