Latvija taikosi į Rusijos pramonę

Latvijos užsienio reikalų ministerija parengė įstatymo projektą, kuriuo būtų draudžiama importuoti dalį pramoninių prekių iš Rusijos ir Baltarusijos, taip peržengiant ES mastu sutartų ribojimų ribas (Fontanka). Prekių sąrašas dar nepaskelbtas, o tai esminė detalė: siauras saugumui jautrių komponentų sąrašas būtų lengviau ginamas kaip nacionalinė priemonė, bet platus pramoninių kategorijų draudimas jau panašėtų į prekybos politiką. Pagal ES sutartis ji priklauso ne Rygai, o Briuseliui.

Ekonominė problema gana aiški. Nacionalinis importo draudimas didina Latvijos įmonių sąnaudas ir siaurina tiekėjų pasirinkimą. Tačiau Rusijos pajamų jis beveik nekerta, nes tos pačios prekės gali patekti į ES per kitos valstybės narės muitinę ir tada laisvai judėti bendrojoje rinkoje — ES vidaus erdvėje, kur prekės tarp valstybių paprastai nebetikrinamos. Kaštus prisiima Latvija. Rusija juos pajunta menkai.

Kodėl Latvija paprastai negali to daryti — ir kodėl vis tiek bando

ES teisė šiuo klausimu tiesi. Sutarties dėl ES veikimo 207 straipsnis Sąjungai suteikia išimtinę kompetenciją išorės prekybos taisyklėms: muitams, prekybos susitarimams ir apsaugos nuo nesąžiningo importo priemonėms. 3 straipsnis nustato, kad išimtinės kompetencijos srityje veikti gali tik ES. Atskiros valstybės narės negali pačios spręsti, kurios užsienio prekės kerta jų sieną.

Latvijos argumentas — kad tai ne prekybos, o saugumo politika. Sutartys iš tiesų leidžia nacionalinius ribojimus viešojo saugumo sumetimais pagal 36 straipsnį ir rimtų tarptautinių krizių metu pagal 347 straipsnį. Rusijos plataus masto invazija į Ukrainą Rygai suteikia stipresnį pagrindą nei bet koks taikos meto ginčas.

Vis dėlto tai siauros išimtys, o ne nuolatinė teisė kurti atskiras nacionalines prekybos taisykles. Jei Latvija galėtų jomis remtis drausdama pramonines prekes, kurių Briuselis neuždraudė, tą patį galėtų daryti ir kitos valstybės narės — dėl kitų grėsmių ir kitų produktų. Tokia kryptis vestų ne į vieną muitų sąjungą, o į 27 konkuruojančius nacionalinius režimus: didesnes atitikties sąnaudas tarpvalstybiniu mastu veikiančiam verslui ir paskatas prekes nukreipti per tas šalis, kurių taisyklės švelniausios.

Žemės ūkio bandymas: dideli skaičiai, ribotas poveikis

Latvija nacionalinių draudimų kelią jau išbandė maisto sektoriuje. Nuo 2024 m. kovo ji blokuoja žemės ūkio ir gyvūnų pašarų importą iš Rusijos ir Baltarusijos. Parlamentas draudimą pratęsė iki 2027 m. liepos, vadindamas jį saugumo būtinybe (Saeima). Latvija taip pat pakeitė viešųjų pirkimų taisykles, įpareigodama tiekėjus iš valstybės sutarčių eliminuoti Rusijos ir Baltarusijos kilmės prekes (LV Portals).

Importo skaičiai smuko staigiai. Latvijos pirkimai iš Rusijos ir Baltarusijos pašarų produktų kategorijoje, palyginti su 2024 m. pirmuoju pusmečiu, sumažėjo 93 %, grūdų — 100 % (Bauskas Dzīve). Tačiau patys Latvijos pareigūnai pripažino, kad didesnį poveikį turėjo ES mastu padidinti muitai. Be to, draudimas aiškiai netaikomas tranzitiniams kroviniams ir prekėms, keliaujančioms į kitas ES šalis (Baltic Times).

Tai reiškia, kad Rusijos kilmės produktai vis dar gali patekti į ES, pavyzdžiui, per Vokietijos ar Nyderlandų uostą, ir tada cirkuliuoti bloko viduje. Latvijos importuotojai netenka prieigos prie dalies tiekimo. Rusijos eksportuotojai randa kitą įėjimą.

Čia ir matyti vienpusio veikimo ekonomika: Latvijos įmonės daugiau moka alternatyviems tiekėjams, Latvijos muitinei tenka papildoma kontrolės našta, o Rusijos pajamų kanalai per kitus įėjimo taškus išlieka.

Kas pritaria Latvijai — ir kas jos keliu neina

ES jau draudžia rusiškas anglis, naftą, plieną, cementą, medieną, aliuminį, auksą, deimantus ir kitas kategorijas (Europos Komisija, Taryba). Latvijos pasiūlymas taikytųsi į tas pramonines prekes, kurios dar nepatenka į šiuos ribojimus.

Baltijos šalys ir Lenkija iš esmės palaiko griežtesnių priemonių prieš Rusiją logiką. Lietuva, Latvija ir Estija kartu ragino ES spartinti rusiškos naftos importo draudimo įgyvendinimą (LRT). Tačiau Latvija labiau izoliuota dėl metodo, o ne dėl tikslo. Lenkijos žemės ūkio ministerija yra perspėjusi, kad savarankiškai importo draudimus įvedančioms valstybėms narėms gali grėsti pažeidimo procedūros ES Teisingumo Teisme (Wiadomości Handlowe). Vokietijos dėmesys nukreiptas kitur: į tai, kaip rusiškos prekės pasiekia ES per tarpininkus Kazachstane, Kinijoje ir Turkijoje, taikant tikslingus muitinės patikrinimus maršrutams ir įmonėms, kurios labiausiai siejamos su sankcijų apėjimo rizika (Bundestag).

Latvijos nacionalinio kelio kol kas niekas neskuba kopijuoti.

Precedentas svarbesnis už prekybos apimtis

Kol nepaskelbti įstatymo projekte numatyti prekių klasifikavimo kodai, neįmanoma įvertinti tiesioginio prekybos poveikio. Jis gali būti mažesnis nei teisinis precedentas, kurį sukurtų toks sprendimas. Europos Komisija viešai dar nereagavo. Debatuose beveik negirdėti ir Latvijos importuotojų bei kitų paveiktų įmonių balso.

Jei Briuselis tai toleruos, kitos pasienio valstybės gaus šabloną nacionaliniams draudimams už ES masto sankcijų ribų. Jei priemonę ginčys, turės ginti bendrą sankcijų teisinę architektūrą net tada, kai taikinys — prekyba su Rusija. Bet kuriuo atveju viena mažiausių ES narių kelia klausimą, kurio blokas vengė: kiek toli nacionalinis saugumas gali būti plečiamas bendroje prekybos sistemoje?