Lietuva atmeta JAV planą dėl Belaruskali

Jungtinės Valstijos paprašė Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos vėl leisti baltarusiškoms kalio trąšoms judėti per jų teritoriją. Visos trys šalys atsisakė. 2026 m. gegužę perduotas nepasirašytas Valstybės departamento „non-paper“ — neoficialus politikos dokumentas be formalaus autoriaus — atskleidė gilesnį transatlantinės sankcijų politikos lūžį. Vašingtonas savo ribojimus Baltarusijos valstybinei kalio trąšų monopolininkei „Belaruskali“ jau panaikino. ES to padaryti negali, kol tam nepritaria visos 27 valstybės narės. Skirtumas čia pirmiausia teisinis, ne diplomatinis.

Kodėl viena valstybė negali pasakyti „taip“

ES sankcijos baltarusiškoms kalio trąšoms įtvirtintos Tarybos reglamente (EB) Nr. 765/2006 — teisės akte, tiesiogiai taikomame visoms muitinėms, geležinkelių operatoriams ir uostų terminalams valstybėse narėse (finance.ec.europa.eu). Reglamentas draudžia ne tik importą, bet ir Baltarusijos kalio chlorido tranzitą bei transportavimą ES teritorijoje (gov.ie). Lietuvos užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys tai suformulavo tiesiai: kol galioja ES sankcijos, „tokia veikla negali būti vykdoma Lietuvoje, Latvijoje ar Lenkijoje“ (LRT).

Šioms sankcijoms priimti reikėjo vienbalsio Europos Sąjungos Tarybos sprendimo, kuriame pritaria kiekviena valstybė narė. Joms panaikinti reikia tokios pačios procedūros. 2026 m. vasarį ES vienbalsiai pratęsė sankcijas Baltarusijai iki 2027 m. vasario, aiškiai palikdama galioti kalio trąšų ribojimus (Mayer Brown). Todėl Vašingtono dokumentas trijų šalių prašo padaryti tai, ko ES teisė joms neleidžia padaryti atskirai. Prezidentas Gitanas Nausėda pasakė be užuolankų: „Net jei norėtume, nieko negalėtume pakeisti.“

Kaliniai už kalio trąšas

Vašingtono argumentas paremtas sandorio logika. Nuo 2025 m. sausio Donaldo Trumpo pasiuntinys Johnas Coale’as ne kartą lankėsi Minske ir, mainais į nuoseklų JAV sankcijų švelninimą, pasiekė daugiau kaip 500 politinių kalinių paleidimą. Tarp jų — Nobelio premijos laureatas Alesis Beliackis ir opozicijos lyderė Marija Kolesnikova (Euronews, RFE/RL). Iki 2026 m. kovo Vašingtonas visiškai išbraukė „Belaruskali“ iš savo sankcijų sąrašo. Neoficialiame dokumente siūlyta, kad Europos tranzito pajamos galėtų finansuoti Ukrainos gynybą — toks rėminimas atsisakymą turėjo paversti politiniu nelojalumo ženklu.

Argumentas, esą sankcijų švelninimas galėtų atitraukti Baltarusiją nuo Rusijos, atsiremia į karinius faktus. 2025 m. gruodį, tą pačią savaitę, kai sutarta dėl kalio trąšų, Rusija Baltarusijoje dislokavo branduolinį užtaisą galinčią nešti raketų sistemą „Orešnik“ (Arms Control Association). Ukrainos užsienio reikalų ministras Andrijus Sybiha šią logiką atmetė: „Neturėtų būti iliuzijų, kad kas nors, darydamas kokias nors nuolaidas, galės ištraukti Baltarusiją iš Rusijos įtakos sferos“ (Interfax Ukraine).

Atsisakymo kaina

Lietuvos atsisakymas turi apčiuopiamą ekonominę kainą. Baltarusiškos kalio trąšos anksčiau sudarė beveik trečdalį Klaipėdos uosto krovos. Jų netekimas uostui kainavo apie 14 mln. € per metus, o šiuos krovinius aptarnavusio terminalo pajamos smuko nuo 96 mln. € iki 3,2 mln. € (Lrytas). Lenkija pasirinko strateginę tylą. Varšuva nei patvirtino, nei paneigė gavusi neoficialų dokumentą, o jos geležinkelio vėžės nesuderinamumas su Baltarusijos sistema greta teisinio draudimo suteikia ir patogų techninį barjerą (Rzeczpospolita).

ES tuo metu spaudimą didino. 2026 m. balandį priimtas 20-asis sankcijų paketas įtraukė naujus apribojimus Baltarusijos subjektams ir padidino tarifus į bloką patenkančioms baltarusiškoms kalio trąšoms (Mayer Brown).

Ukrainos prezidento patarėjas Dmytro Lytvynas įvardijo sisteminę riziką: „Tai suteikia Putinui pasitikėjimo, kad sankcijos gali būti švelninamos“ (RBC-Ukraine). Jei ryškią ES sektorinę sankciją galima ardyti per dvišalį JAV spaudimą atskiroms sostinėms, tą patį modelį galima taikyti Rusijos energetikos ir finansų ribojimams. Kitas bandymas laukia 2027 m. vasarį, kai sankcijos Baltarusijai turės būti kasmet vienbalsiai pratęsiamos. Bet kuri valstybė narė gali blokuoti jų galiojimo pratęsimą. Vengrija šį svertą jau naudojo dėl Rusijos sankcijų paketų, nors po Péterio Magyaro vadovaujamos naujos vyriausybės Budapeštas priartėjo prie pagrindinės ES linijos.

Atskirai Aliaksandras Lukašenka užsiminė apie 3 mlrd. JAV dolerių vertės kasyklos pardavimą JAV investuotojams (Euromaidan Press). Jei amerikiečių bendrovės įsigytų dalį Baltarusijos kalio trąšų gamybos, tylus Vašingtono prašymas virstų reikalavimu, paremtu tiesioginiu komerciniu interesu.