NATO kelia išlaidų kartelę

Ką reiškia bendras NATO pažadas, kai kiekviena valstybė jį aiškina savaip? Aljanso viršūnių susitikime Ankaroje visos 32 sąjungininkės įsipareigojo iki 2035 m. gynybai skirti 5 % BVP (NATO, Euronews). Deklaracija priimta vienbalsiai. Tačiau sutarimo, kas tiksliai bus įskaičiuojama į šį rodiklį, nėra.

Kodėl atsirado šis skaičius

5 % tikslas kilo ne iš politinio noro parodyti ambiciją, o iš įspėjimo. Prieš susitikimą NATO generalinis sekretorius Markas Rutte problemą suformulavo tiesiai: Jungtinės Valstijos dabar planuoja konfliktus ne tik Europoje ir jau sumažino savo indėlį į NATO pajėgų modelį — Aljanso planavimo priemonę, kuria pajėgumai derinami prie grėsmių. Tai reiškia, kad Europos vyriausybės turės pačios finansuoti dalį pajėgumų, kuriuos ilgą laiką laikė Vašingtono atsakomybe.

5 % rodiklis šį trūkumą paverčia sąskaita. 2025 m. Hagos viršūnių susitikime nustatyta formulė padalyta į dvi dalis: 3,5 % pagrindinėms karinėms išlaidoms ir 1,5 % platesnei gynybai bei saugumui. Ankaroje pridėtas reikalavimas rengti nacionalinius planus, kuriuos NATO galėtų tikrinti, o 2029 m. numatyta peržiūra. Neapibrėžta liko tai, kas nutiks valstybei tikslo nepasiekus.

Trys valstybės, trys apibrėžimai

Lietuva rodo, kaip atrodo skubos jausmas. Prezidentas Gitanas Nausėda į Ankarą atvyko šaliai jau gynybai skiriant 5,38 % BVP ir reikalaujant tvirto JAV įsipareigojimo 5-ajam straipsniui — Vašingtono sutarties nuostatai, pagal kurią vienos sąjungininkės užpuolimas laikomas visų užpuolimu. Konkretus Lietuvos pasiektas rezultatas — Baltijos šalių oro policijos misijos perkvalifikavimas į oro gynybos misiją. Skirtumas esminis: oro policija stebi ir perima, o oro gynyba rengiama atremti puolimą.

Ispanija — priešingame spektro gale. Ministras pirmininkas Pedras Sánchezas viešai atmetė 5 % tikslą, teigdamas, kad NATO turėtų vertinti pajėgumus, o ne procentus. Jo vyriausybė apkaltino Ruttę mėginimu įsiteikti Trumpui ir gynė Ispanijos operacinį indėlį kaip pakankamą. Toks viešas nesutikimas kitoms fiskališkai suvaržytoms sąjungininkėms suteikia aiškų modelį: pasirašyti deklaraciją, o dėl apibrėžimo ginčytis vėliau.

Vokietija lieka tarp šių dviejų pozicijų. Kancleris Friedrichas Merzas pažadėjo iki 2029 m. pasiekti 3,5 % pagrindinių gynybos išlaidų lygį. Berlynas nurodė rekordines 124,7 mlrd. € išlaidas, arba 2,69 % BVP — staigų augimą, kuris vis dar gerokai atsilieka net nuo pagrindinio tikslo. Vokietijos žiniasklaida susitikimą vertino ir kaip realų sąjungininkų nuraminimą, ir kaip Trumpo valdymo pratybas. Bundesvero pajėgumų spragos ir personalo trūkumas rodo, kad atstumas tarp biudžeto eilučių ir realiai dislokuojamų pajėgų tebėra didelis.

Pažadas be sankcijų

Prancūzija iškelia klausimą, kurio išlaidų diskusija dažnai vengia. „Le Monde“ rašė, kad Europos kariuomenės stiprėja padrikai ir nekoordinuotai. „Le Figaro“ tai suformulavo dar tiesiau: Europa nori Vašingtono nuspėjamumo, kurio Jungtinės Valstijos nėra pasirengusios suteikti. Didesnės išlaidos NATO viduje savaime nemažina priklausomybės nuo JAV.

Pats 5-asis straipsnis mažiau automatinis, nei dažnai skamba politinėse kalbose: Vašingtono sutartyje numatyta, kad kiekviena sąjungininkė imsis „tokių veiksmų, kokius laikys būtinais“, todėl atsako forma ir mastas lieka nacionalinių sprendimų klausimas. Ankaroje nesukurta nei 5 % tikslo įgyvendinimo mechanizmo, nei sankcijų už neįvykdytus planus. Ruttė susitikimą vadino „įgyvendinimo viršūnių susitikimu“. 2029 m. paaiškės, ar vyriausybės pirko pajėgumus, ar laiką.