NATO renkasi Saab vietoj Boeing

NATO sąjungininkės, kaip pranešama, rengiasi senstantį Aljanso oro stebėjimo lėktuvų parką keisti Švedijos „Saab“ gaminamais orlaiviais. Tai nutrauktų „Boeing“ dominavimą vienoje jautriausių bendrų NATO pajėgumų sričių. „Reuters“, remdamasi keturiais šaltiniais, liepos 1 d. pranešė, kad sprendimą pereiti prie „Saab GlobalEye“ sąjungininkės tikisi paskelbti liepos 7–8 d. Ankaros viršūnių susitikime (The Print, GP). Nei NATO, nei „Saab“ sutarties viešai nepatvirtino. Jei žinia pasitvirtintų, tai būtų pirmas kartas, kai Europos vadovaujama sistema taptų bendros NATO oro radarų misijos pagrindu ir pakeistų įmones, nuo kurių 32 Aljanso valstybės priklauso viename iš bazinių gynybos pajėgumų.

Kaip „Boeing“ prarado sutartį

Dabartinį NATO parką sudaro 14 E-3A AWACS lėktuvų. Tai skraidančios radarų stotys, galinčios aptikti grėsmes gerokai toliau, nei mato antžeminiai jutikliai. Nuo devintojo dešimtmečio pradžios jos veikia iš Geilenkircheno bazės Vakarų Vokietijoje (NATO). Gyvavimo pratęsimo programa leidžia šiuos orlaivius išlaikyti ore maždaug iki 2035 m., tačiau jų konstrukcinis amžius jau seniai peržengtas.

Pakeitimo procesas pasikeitė greitai. 2023 m. pabaigoje NATO buvo pasirinkusi „Boeing E-7A Wedgetail“, bet Pentagonas vėliau ne kartą mėgino nutraukti savo E-7 programą. Tai iš esmės panaikino JAV užsakymų mastą, kuriuo rėmėsi NATO sprendimo ekonomika (AeroTime, Straits Times). Nelikus amerikietiškų užsakymų, su kuriais būtų dalijamasi kūrimo kaštais, „Boeing“ pasirinkimas tapo finansiškai sunkiau pagrindžiamas.

„GlobalEye“, galimas E-3A įpėdinis, yra išankstinio perspėjimo ir valdymo iš oro sistema. Paprastai tariant, tai tolimojo nuotolio radaras, misijos kompiuteriai ir šifruoti duomenų ryšiai, sumontuoti orlaivyje, kad vadai, naikintuvai ir oro gynybos daliniai matytų bendrą oro erdvės, jūrų kelių ir judėjimo ant žemės vaizdą. „Saab“ teigia, kad sistema gali aptikti žemai skrendančias grėsmes, įskaitant sparnuotąsias raketas ir dronus (Saab).

Kas laimi, kam kyla klausimų

Valstybės narės tą patį lėktuvą vertina per skirtingus saugumo ir politinius interesus. Vokietija priima dabartinę AWACS bazę Geilenkirchene. Tai darbo vietos, nusistovėjusios vadovavimo procedūros ir kasdienė operacinė kontrolė. Nauja platforma kelia klausimą, ar ši bazė išlaikys dabartinį vaidmenį, ar dalis dislokavimo bus perkelta arčiau grėsmių, kurias radarai turi aptikti (t-online).

Lenkijai ir kitoms rytinio flango sąjungininkėms svarbiausias klausimas — perspėjimo laikas. Oro radarai, galintys anksčiau pastebėti Rusijos dronus, aktyvumą Baltijos jūroje ir grėsmes iš Karaliaučiaus srities, tiesiogiai atliepia jų saugumo spragą (Interia). Lietuvai šis matmuo taip pat artimas: oro ir jūrų stebėsena Baltijos regione nėra abstrakti NATO modernizacijos tema, o kasdienio atgrasymo infrastruktūros dalis.

Švedijai, prie NATO prisijungusiai tik 2024 m. kovą, tokia sutartis reikštų greitą statuso pasikeitimą. Ji nebebūtų vien nauja narė, besinaudojanti bendra saugumo sistema, bet taptų pramonine pagrindinio Aljanso pajėgumo tiekėja (Saab).

Europos autonomija turi išlygų

Dalis pranešimų šį galimą pasirinkimą pateikia kaip Europos išsilaisvinimą iš amerikietiškos ginkluotės priklausomybės. Tai per platus apibendrinimas. „GlobalEye“ nėra visiškas atsiskyrimas nuo Šiaurės Amerikos tiekimo grandinių: švediška misijos įranga derinama su kanadietišku „Bombardier“ orlaivio korpusu (Behörden Spiegel).

Kanados vaidmuo tuo nesibaigia. Otava atskirai pasirinko „Saab“ savo išankstinio perspėjimo iš oro lėktuvų parkui, kurio vertė viršija 5 mlrd. Kanados dolerių. Tai suteikia platformai antrą atramą NATO rinkoje ir didesnį gamybos mastą (Army Recognition). Prancūzija jau užsakė du „GlobalEye“ orlaivius ir turi pasirinkimo teisę įsigyti dar du, todėl Paryžius taip pat suinteresuotas šios platformos sėkme (ABC Nyheter).

Pagrįstas autonomijos argumentas siauresnis, nei rodo antraštės. Ne „Boeing“, o europietiškai vadovaujama jutiklių sistema sumažintų NATO priklausomybę nuo vieno amerikietiško tiekėjo oro stebėjimo srityje. Tačiau tai nekeistų Aljanso priklausomybės nuo JAV sistemų degalų papildymo ore, penktosios kartos naikintuvų ar palydovinio ryšio srityse (Army Recognition, Analisidifesa).

Svarbiausi klausimai slypi ne ant lėktuvo fiuzeliažo užrašytame gamintojo pavadinime. Reikės atsakyti, kas kontroliuos programinės įrangos atnaujinimus, šifruotus duomenų ryšius, „savas–svetimas“ atpažinimo sistemą ir ilgalaikės priežiūros sutartis. Kol NATO neapibrėžė šių sluoksnių kontrolės, „Saab“ pasirinkimas reikštų tiekėjo pakeitimą, bet dar ne įrodytą operacinę autonomiją.