NATO delsimas stabdo Baltijos gynybą

Dronas iš Rusijos pasienio įskrenda į Latvijos oro erdvę. Iš Šiaulių, Lietuvos NATO oro policijos bazės, pakelti naikintuvai jį numuša. Grėsmė pašalinama per kelias minutes. Politinis klausimas lieka: tai buvo atsitiktinumas, elektroninio karo poveikis, nukreipęs drono GPS nuo kurso, ar sąmoningas Rusijos bandymas patikrinti reakciją?

Ši seka, birželio 8 d. aprašyta LRT, tiksliai parodo, kokį spaudimą dabar patiria NATO rytinis flangas. Lenkijos žvalgyba įspėjo, kad Rusija gali rengti provokacijas prieš Lenkiją arba Baltijos valstybes (The Guardian). Lietuvos krašto apsaugos ministrė pripažino, kad dronus ore vis dar sunku identifikuoti. Latvija palei visą sieną su Rusija ir Baltarusija dislokuoja antidronines sistemas (Sargs.lv). Karinis atsakas vyksta. Silpnoji vieta – sprendimų priėmimo sistema už jo.

Tarp perėmimo ir klasifikavimo

NATO steigiamoji sutartis brėžia dvi ribas. 4 straipsnis leidžia bet kuriai sąjungininkei prašyti konsultacijų, kai ji jaučiasi grasinama. 5 straipsnis, kolektyvinės gynybos nuostata, taikomas po „ginkluoto užpuolimo“, bet tik tada, kai sąjungininkės sutaria, kad toks užpuolimas įvyko. Tuomet kiekviena valstybė pati sprendžia, kokių veiksmų imtis, įskaitant jėgos panaudojimą.

Pilkosios zonos operacijos ir veikia tarp šių dviejų straipsnių. NATO pasiliko galimybę hibridines atakas vertinti kaip kolektyvinės gynybos atvejus: tai aiškiai pasakyta 2016 m. Varšuvos viršūnių susitikime, o sąjungininkės vėliau kartojo, kad susikaupę priešiški veiksmai gali peržengti ribą. Tačiau Aljansas sąmoningai vengė fiksuotų raudonųjų linijų (Atlantic Council). Kabelių nutraukimas, padegimai, dronų trikdžiai lieka nacionalinės teisėsaugos klausimais, kol sąjungininkės nesutaria, kam priskirti atsakomybę.

Todėl kaltininko nustatymas tampa pagrindiniu butelio kakliuku. Kai kurie Baltijos regione fiksuoti dronų incidentai buvo siejami su Rusijos elektroniniu karu, trikdančiu navigacijos sistemas, vadinasi, sunkiausia ne perimti orlaivį, o įrodyti ketinimą. Nacionalinės žvalgybos tarnybos renka radarų trajektorijas ir signalų duomenis. Tačiau tam, kad ši medžiaga taptų visoms sąjungininkėms patikimu pagrindu, reikia dalytis įrodymais, formuoti politinę bylą ir siekti sutarimo Šiaurės Atlanto taryboje – aukščiausiame NATO politiniame organe, kuriame dalyvauja visos 32 sąjungininkės. Kiekvienas žingsnis užima laiką, kurį sąmoningai dviprasmiškas incidentas ir skirtas sunaudoti.

Priešakinės pajėgos atgraso karą, bet ne dviprasmybę

Vokietijos atsakymas – didinti bet kokio Rusijos bandymo kainą. Naujoje Lietuvai skirtoje brigadoje numatyta apie 5 000 Bundesvero karių, iš jų maždaug 1 800 jau dislokuoti, o visiškas parengtumas numatomas vėliau. Prancūzija prisideda per Baltijos oro policijos rotacijas ir laiko pajėgas Estijoje (Ifri).

Tokios dislokacijos bet kurį incidentą iš karto paverčia matomai daugiašaliu. Tačiau Vokietijos kariai Lietuvoje patys nesprendžia, kad taikytinas 5 straipsnis. Lietuva pirmiausia turi nustatyti, kaip incidentą vertinti pagal savo teisę. Tada sąjungininkės Šiaurės Atlanto taryboje sprendžia, ar faktai pagrindžia kolektyvinį atsaką (Oxford analysis). Provokacija, specialiai sukonstruota taip, kad neperžengtų aiškios ginkluoto užpuolimo ribos, priverčia veikti visą šią grandinę dar prieš Aljansui imantis bendrų veiksmų.

Tempo rizika Aljanso viduje

Slovakija rodo, kaip Aljansas gali skilti ir niekam formaliai nepasitraukiant iš bendros linijos. Ministras pirmininkas Robertas Ficas pareiškė, kad artėjančiame NATO viršūnių susitikime Slovakijos delegacija neturės mandato įsipareigoti dėl papildomos karinės ar finansinės pagalbos Ukrainai. Po stiprios Rusijos atakos netoli Slovakijos sienos vyriausybė iš pradžių tylėjo ir sureagavo tik spaudžiama opozicijos. Čekijos žvalgybos vadovas Michalas Koudelka įspėjo, kad ribota ataka prieš NATO valstybę, skirta reakcijai patikrinti, labiau tikėtina nei masinis puolimas.

Rizika ne ta, kad Slovakija vetuotų 5 straipsnį. Rizika ta, kad valandomis tarp provokacijos ir aiškumo vyriausybės ginčysis, ar įvykis laikytinas sabotažu, atsitiktinumu, ar ginkluotu užpuolimu. Rusija savo operacijas ir taiko į šį langą: faktai juda greičiau, nei vyriausybės spėja įrodyti ir sutarti, kas įvyko.

NATO priešakinės pajėgos atgraso nuo konvencinio karo. Ar jos atgraso ir nuo dviprasmiškų provokacijų, kurios dabar laikomos labiau tikėtinomis, priklauso nuo sunkiau sukuriamo pajėgumo nei brigada: gebėjimo nustatyti kaltininką, kvalifikuoti incidentą ir susitarti dar prieš praeinant politiniam momentui.