NATO stiprina Baltijos oro gynybą

Liepos 9 d. Rusijos pajėgos Peipaus ežere, kurį Estija dalijasi su Rusija, surengė iš anksto neskelbtas šaudymo pratybas (ERR, Eurointegration). Nukentėjusiųjų nebuvo, siena neperžengta. Tačiau pats epizodas veikė kaip politinis signalas: nedidelis bandymas patikrinti, ar NATO rytinė siena remiasi realiais pajėgumais, ar tik viršūnių susitikimų formuluotėmis. Jis įvyko likus kelioms dienoms iki Aljanso susitikimo Ankaroje.

Svarbesnis už pačias pratybas — tuo metu vykstantis NATO pokytis. Baltijos oro policijos misija pertvarkoma į griežtesnį oro gynybos režimą, suteikiant platesnius įgaliojimus reaguoti į priešiškus objektus (NATO Allied Air Command, Defence24). Du dešimtmečius Baltijos oro policija iš esmės buvo oro erdvės patruliavimas: sąjungininkų naikintuvai rotacijos principu dislokuojami Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje, kad atpažintų, stebėtų ir lydėtų įtartinus orlaivius. Atnaujinta misija keičia ne tik patruliavimo pobūdį, bet ir tai, ką šie naikintuvai gali daryti.

Kas sprendžia ir kaip greitai

Pagal ankstesnį modelį atsakas į grėsmę oro erdvėje reikalavo politinio patvirtinimo nacionalinėse sostinėse. Nauja struktūra daugiau sprendimų perkelia į NATO karinę vadovavimo grandinę — konkrečiai vyriausiajam sąjungininkų pajėgų Europoje vadui SACEUR ir jam pavaldiems oro vadavietės karininkams (Grosswald, ERR). Reakcijos laikas turėtų trumpėti. Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda šį pokytį pristatė kaip tiesioginį atsaką į Rusijos ir Baltarusijos keliamas oro grėsmes (LRT).

Vis dėlto NATO nėra suvereni oro pajėgų struktūra. Naikintuvus, įgulas ir raketas toliau skiria atskiros sąjungininkės. Kiekviena valstybė gali nustatyti sąlygas, kaip jos orlaiviai ir ginkluotė naudojami; NATO kalboje tai vadinama nacionaliniais apribojimais. Todėl vadovavimo grandinė popieriuje stiprėja, bet jos faktinis greitis priklausys nuo to, kiek veikimo laisvės konkrečios šalys suteiks savo pajėgoms.

Kodėl maži incidentai kaupiasi

Peipaus ežero epizodas nebuvo vienintelis. Lietuvos šaltiniai pranešė, kad NATO naikintuvai per vieną savaitę keturis kartus kilo atpažinti ir lydėti Rusijos orlaivių (TV3). Latvijos sienos apsaugos vadovas yra sakęs, kad jo šalis — pagrindinis Baltarusijos vykdomų hibridinių operacijų taikinys; tai migracijos spaudimo, sabotažo ir žvalgybinės veiklos derinys (news.inbox.lv).

Kiekvienas incidentas atskirai nedidelis. Kartu jie verčia NATO rinktis tarp lėto politinio leidimo ir greitesnių karinių įgaliojimų suteikimo vadams. Rusijai naudingi abu scenarijai: delsimas rodo pažeidžiamumą, o greitesnis įgaliojimų perdavimas išryškina atsakomybės spragas.

Ne visos valstybės kiekvieną provokaciją traktuoja kaip krizę. Suomijos institucijos remia atgrasymą, bet šių pratybų neeskalavo (Yle). Lenkijos komentatoriai perspėjo dėl straszenie wojną — visuomenės gąsdinimo karu — teigdami, kad kiekvieno incidento sureikšminimas suteikia Maskvai politinį laimėjimą (Krytyka Polityczna). Estijos žvalgybos vertinimu, Rusijos aktyvumas skirtas gąsdinti Vakarų visuomenes, tačiau artimiausio laikotarpio karinio pasirengimo Baltijos regione požymių nematyti (Eurointegration).

Taisyklės, kurių visuomenė nemato

NATO Ankaros viršūnių susitikimo deklaracijoje integruota oro ir priešraketinė gynyba įvardyta kaip prioritetas (NATO). Tačiau konkrečios taisyklės lieka įslaptintos: kada pilotas gali paleisti ugnį, kokio atpažinimo standarto reikia, kam tenka politinė atsakomybė. ES sutartinė teisė nacionalinį saugumą palieka išimtinai valstybėms narėms (ES sutarties 4 straipsnis), todėl Briuselis NATO oro gynybos sprendimų prižiūrėti negali. Nacionaliniai parlamentai teoriškai galėtų tai daryti, bet įslaptinta sistema tokią kontrolę apsunkina.

NATO Baltijos regione juda greičiau, tačiau viešai prieinama informacija apie tai, kas pirmasis gali leisti panaudoti jėgą krizės metu, tampa siauresnė. Būtent į šį skaidrumo trūkumą Europos parlamentai turės atsakyti.