Lenkija atsisako migracijos pakto prievolių

ES migracijos ir prieglobsčio paktas pradėtas taikyti 2026 m. birželio 12 d., ir jau pirmoji diena parodė jo esmę. Briuselis turi privalomą solidarumo sistemą, tačiau valstybės didelę šio solidarumo dalį gali paversti pinigais, užskaitymais, praktine pagalba arba vidaus politikai skirta pasipriešinimo scena.

Lenkija pareiškė nepriimsianti nė vieno perkeliamo migranto ir nemokėsianti susijusių išlaidų. Lietuva pasirinko kitą kelią: sutiko iš Kipro priimti 58 žmones, o likusią dalį padengti 1,14 mln. € įnašu. Tas pats mechanizmas vienu metu pagimdė bendradarbiavimą, išsisukinėjimą ir atvirą nepaklusnumą.

Spragos numatytos pačiose taisyklėse

Paktas sukuria metinį solidarumo rezervą: kasmetinį perkėlimų, finansinių įnašų ir operacinės pagalbos paketą, paskirstomą valstybėms narėms. Pagal Reglamentą 2024/1351 Europos Komisija vertina spaudimą, Taryba nustato bendrą rezervą, o nacionalinės dalys apskaičiuojamos pagal BVP ir gyventojų skaičių.

Teisinė riba – 30 000 perkėlimų ir 600 mln. € per metus. Tačiau pirmasis ciklas dar iki starto buvo sušvelnintas: „Euronews“ nustatė, kad perkėlimo pažadai ir finansiniai įsipareigojimai mažesni nei įstatyme numatyta bazinė kartelė.

Svarbiausia detalė – pasirinkimų meniu. Valstybės gali priimti žmones, mokėti pinigus, siųsti darbuotojus ir įrangą arba taikyti vadinamąsias atsakomybės kompensacijas, kai jos perima jau jų teritorijoje esančių prieglobsčio prašytojų bylas, užuot priėmusios žmones iš kitur. Komisija teigia, kad toks lankstumas būtinas, kad solidarumas veiktų praktiškai. „Human Rights Watch“ įspėja, kad kompensacijos gali tapti numatytuoju keliu, jeigu valstybės atsisakys perkėlimų.

Toks modelis palengvino susitarimą dėl pakto. Kartu jis apsunkina atsakymą, kas iš tikrųjų laikosi taisyklių. Vyriausybė gali likti sistemos viduje ir kartu rinkėjams sakyti atmetusi perkėlimą.

Lenkija tikrina būtent šią dviprasmybę. Varšuva skelbia, kad dėmesį skirs sienų apsaugai, grąžinimams ir instrumentalizuotos migracijos stabdymui, o ne migrantų iš kitų ES valstybių priėmimui ar susijusių išlaidų dengimui (Lenkijos vidaus reikalų ministerija, „Onet“). Lenkijos žiniasklaida šią poziciją siejo su ES taisyklėmis, leidžiančiomis laikinai mažinti įsipareigojimus migracijos spaudimą patiriančioms šalims, įskaitant Komisijos ir Tarybos sprendimus. Tačiau riba aiški: tai lengvata konkrečiam ciklui, o ne nuolatinė išimtis iš ES teisės.

Briuselis gali išieškoti nesumokėtus įnašus ir bylinėtis su vyriausybėmis, nevykdančiomis privalomų pareigų. Tačiau jis negali administraciniu nurodymu tiesiog susodinti žmonių į lėktuvus ir priversti jų perkelti – šią praktinę ribą aprašė „Reuters“ pranešimas, paskelbtas „The Star“.

Spaudimas vis tiek kažkur nusėda

Kipro ir Lietuvos susitarimas įrodo, kad mechanizmas gali perkelti žmones per sienas. Tačiau jis neįrodo, kad pirmosios linijos valstybės gaus tokio masto palengvėjimą, kuris pakeistų kasdienį spaudimą.

Graikija rodo šį atotrūkį. Atėnai įgyvendinimo įstatymą priėmė 2026 m. birželio 9 d., prieš pat pakto taikymo pradžią. Vyriausybė pokytį pristato kaip greitesnes procedūras, griežtesnius grąžinimus ir tvirtesnę sienų kontrolę.

Sudėtingesnis klausimas – kur žmonės lauks, kol tos greitesnės procedūros vyks. „News247“ aprašė perspėjimus, kad pasienio procedūros ir „neįleidimo“ fikcija gali kurti sulaikymo zonas ir teisines pilkąsias erdves centruose, esančiuose toli nuo faktinės sienos. Jeigu solidarumas daugiausia ateina pinigais arba nedideliais perkėlimais, Graikijai vis tiek lieka pirmasis kontaktas, patikra, sulaikymas ir skundai.

Vokietija pasitikėjimo problemą atskleidžia iš kitos pusės. Berlynas remia paktą, tačiau vidaus reikalų ministras Aleksandras Dobrindtas kol kas palieka sienų patikras. „Deutschlandfunk“ pranešė, kad jų mažinimas priklausys nuo to, ar naujoji sistema apribos antrinį judėjimą, kai prieglobsčio prašytojai iš pirmosios atvykimo šalies keliauja toliau į kitas ES valstybes. „Tagesschau“ nurodo, kad dabartinės Vokietijos kontrolės galioja iki 2026 m. rugsėjo 15 d.

Prancūzija siunčia kitokį signalą. Paktas jau taikomas, nors Prancūzijos teisė dar nėra iki galo pritaikyta, todėl vyriausybė skubiais dekretais ir įsakymais keičia skundų, pranešimų ir priskirtos gyvenamosios vietos tvarką. „Le Monde“ šį rezultatą apibūdino kaip teisinį nesaugumą, o „Village de la Justice“ išdėstė, kokie su teisėmis susiję pakeitimai įvedami skubos tvarka.

Tikrasis pakto vertinimas nebus pirmosios dienos pareiškimai. Jį parodys įvykdyti perkėlimai, realiai sumokėti įnašai, panaudotos kompensacijos, bylų nagrinėjimo trukmė, galimybė apskųsti sprendimus ir spaudimas Graikijoje, Kipre, Italijoje, Maltoje bei Ispanijoje. Kitas Lenkijos vertinimo ciklas parodys, kiek tamprios gali būti įsipareigojimų mažinimo taisyklės. Vokietijos sienų patikros parodys, ar grįžta pasitikėjimas.

Europa sukūrė teisiškai privalomą solidarumo sistemą. Kartu ji paliko pakankamai lankstumo vyriausybėms aiškinti, kad atsisakymas tėra dar viena taisyklių laikymosi forma.