Hormuz mokesčiai brangina draudimą

Per Hormūzo sąsiaurį, siaurą jūrų kelią tarp Irano ir Omano, kasdien praplaukia apie 20 mln. barelių naftos. Dažniausiai stebima rizika — sąsiaurio uždarymas. Tačiau šiuo metu ryškėja kitoks scenarijus: sąsiauris lieka atviras, bet skirtingiems laivams taikoma skirtinga politinė kaina.

Iranas ir Omanas stumia planą apmokestinti laivus, plaukiančius per sąsiaurį arba besinaudojančius jūrinėmis paslaugomis, numatant palankesnes sąlygas „draugiškoms“ valstybėms. Privalomo teisinio teksto kol kas nėra, JAV tam prieštarauja (Gulf News, per Times of India). Tačiau rinkoms galutinio dokumento nereikia: neapibrėžtumas į kainas įskaičiuojamas iš anksto.

Kaip politinis pasiūlymas tampa transportavimo sąnaudomis

Kelias nuo Persijos įlankos pasiūlymo iki Europos gamybos sąnaudų gana tiesus. Pirmiausia brangsta reiso draudimas. Tada laivybos bendrovės prideda papildomus mokesčius. Galiausiai importuotojai daugiau moka už energiją ir žaliavas. Vartotojas tai pamato vėliau, bet energijai imli pramonė šį spaudimą pajunta anksčiau.

Pagrindinis mazgas — draudimas. Karo rizikos įmokos, t. y. papildomas draudikų mokestis laivui įplaukiant į konflikto zonai artimą teritoriją, nuo beveik nereikšmingo lygio pakilo iki maždaug 1–4 % laivo korpuso vertės už vieną praplaukimą. Pakrautam tanklaiviui tai reiškia papildomus 2–8 mln. dolerių už vieną reisą (DW). Palyginimui, iki pastarojo įtampos padidėjimo įmokos siekė apie 0,05–0,25 % (Khaleej Times, Corriere della Sera).

Svarbesnė už pačią kainą — komercinio veto rizika. Laivų savininkų civilinės atsakomybės draudimą teikiantis savidraudos klubas „West of England P&I Club“ narius įspėjo, kad Hormūzo rizikos draudimas bet kada gali būti atšauktas arba perkainotas (West P&I). Kitaip tariant, laivas gali teisiškai turėti teisę plaukti, bet komerciškai nebegauti būtinos draudimo apsaugos. Todėl Irano siūlomas mokestis ekonominį poveikį daro dar netapęs įstatymu: privilegijuotos prieigos režimas, kuriame „nedraugiški“ laivai lieka teisinėje pilkojoje zonoje, draudikams išlaiko padidintą riziką.

Europa moka pasaulinę kainą

Europa tiesiogiai nėra labai priklausoma nuo Persijos įlankos naftos ir dujų. Apie 84 % per Hormūzą gabenamos naftos keliauja į Aziją (EIA). Vokietijos SGD, suskystintos gamtinės dujos, tanklaiviais atgabenamos ir terminaluose vėl paverčiamos dujomis, daugiausia tiekiamos iš JAV (t-online). Kataras 2026 m. pradžioje sudarė apie 6,6 % ES SGD importo (Trade Arabia).

Vis dėlto energija prekiaujama pagal pasaulinius lyginamuosius indeksus — orientacines kainas, kuriomis remiasi pirkėjai visame pasaulyje, nepriklausomai nuo konkretaus krovinio kilmės. Jei Hormūzo rizika kelia į Aziją plaukiančios naftos kainą, daugiau moka ir Europos pirkėjai.

Vokietijos duomenys jau rodo šį pažeidžiamumą. Destatis paskelbė, kad gegužę importo kainos per metus padidėjo 6,8 %, importuotos energijos — 37,2 %, trąšų ir azoto junginių — 31,4 % (Destatis). Tai neįrodo, kad kainas pakėlė Hormūzas, bet rodo veikiantį kanalą: Vokietijos pramonė jau sugeria importuotos energijos spaudimą, o papildoma Persijos įlankos rizika šį spaudimą didina.

Nyderlandai, CBS duomenimis, 77 % priklausomi nuo užsienio energijos, su ta pačia rizika susiduria per Roterdamo naftos perdirbimo ir laivų degalų tiekimo kompleksą (CBS). Nyderlandų parlamentarai Hormūzo raidą jau susiejo su trąšų kainomis (Tweede Kamer).

Kas laimi ir kas pralaimi

Didieji laivų savininkai iš neapibrėžtumo gali laimėti. BIMCO analizėje teigiama, kad įtampa dėl Hormūzo palaiko aukštesnius frachto tarifus (Cyprus Shipping News). „Maersk“ veiklą Persijos įlankoje tęsė, o analitikai eskalaciją vadino „trumpuoju laikotarpiu palankia“ vežėjų pajamoms (BT).

Pralaimi energijai imlūs gamintojai, mažesni importuotojai, kuriems taikomi skubūs papildomi mokesčiai nuo 300 iki 7 200 dolerių už konteinerį net jau pakeliui esantiems kroviniams, taip pat įmonės, priklausomos nuo trąšų ir chemijos žaliavų. DNB tyrime importuotos energijos kainos įvardijamos kaip vienas svarbiausių trumpalaikės infliacijos veiksnių euro zonoje, o ECB pažymi, kad energijos šokai vis dar persiduoda transporto, maisto ir pramonės sąnaudoms (DNB, ECB).

Didžiausias neaiškumas — atitiktis sankcijoms. Jei mokestis būtų mokamas per sankcionuotus Irano subjektus, bet kuri jį sumokėjusi bendrovė rizikuotų JAV antrinėmis sankcijomis, t. y. Vašingtono baudomis ne JAV įmonėms, turinčioms sandorių su sankcionuotomis šalimis (OFAC). Nesumokėjus gresia vėlavimai arba draudimo praradimas. Ar Omanas galėtų suteikti realią teisinę apsaugą, dar nepatikrinta praktikoje. Draudikai sprendimus priima pagal savo rizikos vertinimo kalendorių, nebūtinai pagal diplomatinius pareiškimus (LMA). Sąsiauris atviras. Keičiasi praplaukimo sąlygos.