Norvegija renkasi Prancūzijos branduolinį atgrasymą

Septyniasdešimt penkerius metus Norvegijos saugumo politika rėmėsi atsargia formule: narystė NATO, priklausomybė nuo Jungtinių Valstijų ir jokių branduolinių ginklų Norvegijos teritorijoje. Gegužės 27 d. ministras pirmininkas Jonas Gahras Stiorė Paryžiuje pasirašė Narviko susitarimą, kuriuo Norvegija susiejama su Prancūzijos „dissuasion avancée“ — priešakiniu branduoliniu atgrasymu. Tyliai koreguojamos visos trys ankstesnės prielaidos (Le Figaro, ABCnyheter). Norvegija tampa devintąja prie šios sistemos prisijungusia valstybe ir pirmąja NATO sąjungininke už ES ribų, pati neturinčia branduolinio ginklo.

Konsultacijos, ne vadovavimas

Priešakinis atgrasymas nereiškia, kad Prancūzijos branduolinės kovinės galvutės perduodamos bendrai vadovybei. Prancūzija išlaiko visą arsenalo kontrolę, taikinių parinkimo teisę ir galutinį prezidento sprendimą dėl paleidimo (Hudson Institute). Partneriai gauna konsultacijų formatą: dvišales grupes doktrinai aptarti, stebėtojų prieigą prie Prancūzijos branduolinių pratybų ir galimybę, kad krizės metu į jų teritoriją laikinai būtų permesti branduolinį ginklą galintys nešti „Rafale“ naikintuvai (IFRI).

IFRI analitikė Eloiza Fajė šį modelį apibūdino kaip „koordinavimą, o ne branduolinį skėtį“ (Le Progrès). Dabartinėje NATO branduolinio dalijimosi sistemoje JAV fiziškai dislokuoja B61 laisvojo kritimo branduolines bombas penkiose sąjungininkių valstybėse ir rengia jų pilotus šias bombas panaudoti. Prancūzija siūlo pokalbius, pratybas ir strateginį neapibrėžtumą — signalą Maskvai, bet ne garantuotą operacinį atsaką.

Amerikos atsitraukimas privertė perskaičiuoti riziką

Norvegijos žingsnis sekė po staigaus JAV karinio mažinimo gegužės pradžioje: Pentagonas atšaukė brigados kovinės grupės rotaciją Lenkijoje, išvedė apie 5 000 karių iš Vokietijos ir įšaldė „Tomahawk“ raketų dislokavimą Vokietijos teritorijoje (El País). Stiorė susitarimą pristatė kaip NATO papildantį žingsnį, kartu pripažindamas, kad „dar gerokai iki Trumpo Europai reikėjo mokėti daugiau ir investuoti protingiau“ (RBC Ukraine).

Norvegijos geografija šiam sprendimui suteikia papildomo svorio. Šalis kontroliuoja rytinę prieigą prie GIUK ruožo — Grenlandijos, Islandijos ir Jungtinės Karalystės jūrinio siaurumos tinklo, per kurį Rusijos povandeniniai laivai turi praeiti, kad pasiektų Atlantą. „Reikšminga Rusijos branduolinio arsenalo dalis yra tolimojoje šiaurėje, už kelių kilometrų nuo Norvegijos sienos“, — žurnalistams sakė Stiorė (Infobae). Prancūzijai Norvegija suteikia Arkties matmenį, kurio nėra prancūzų ir britų Lankasterio rūmų sistemoje.

Grojimas dviem pianinais

Norvegijos prisijungimas patvirtina modelį, kurį pirmoji įtvirtino Lenkija: vienu metu draustis Vašingtone ir Paryžiuje. Lenkijos strategai tai vadina „granie na dwóch fortepianach“ — grojimu dviem pianinais. JAV aljansas išlieka pagrindine saugumo garantija, o europinis variantas kuriamas kaip atsarginis. Prancūzijos atgrasymas čia suvokiamas ne kaip Amerikos įsipareigojimų pakaitalas, o kaip draudimas nuo tolesnio jų silpnėjimo.

Per tris mėnesius prisijungė devynios valstybės. Tačiau Prancūzija turi apie 290 branduolinių kovinių galvučių, kai Rusija, vertinama, turi apie 5 580 (IFRI). Ši disproporcija riboja, kiek bet kuris Prancūzijos prezidentas galėtų realiai išplėsti branduolinę apsaugą. Valstybės pasirašo dėl politinio signalo: Europa kuria antrą branduolinio sprendimo centrą. Operacinė garantija už šio signalo kol kas menka.

Patikimumo klausimą ryškina Suomija — ilgiausią ES sausumos sieną su Rusija turinti valstybė. Ji į Prancūzijos sistemą nesijungia ir vietoj to gilina dvišalius ryšius su Vašingtonu. Suomijos pareigūnai sako esantys „suinteresuoti“, bet „neskubantys“. Tai mandagus ženklas, kad amerikietiška garantija tebelaikoma aukštesne už prancūziškąją, nors JAV patikimumas silpnėja.

Norvegijos viduje sprendimas smarkiai suskaldė nuomones. Socialistų kairė (SV), remianti Stiorės mažumos vyriausybę, pavadino jį „istorine klaida“, o Konservatorių lyderė Inė Eriksen Søreide pritarė susitarimui kaip NATO papildančiai priemonei (ABCnyheter). Stiorė pasirašė susitarimą vykdomosios valdžios sprendimu; Stortingas, Norvegijos parlamentas, dėl jo nebalsavo. Ar pagal konstituciją reikalingas formalus ratifikavimas, kol kas neaišku (CSIS).

Patikimumo spraga

Visas Narviko susitarimo tekstas nepaskelbtas. „Išankstinio įrangos dislokavimo“ apimtis patenka į teisinę pilkąją zoną, nes Norvegijos 1957 m. deklaracija draudžia branduolinius ginklus taikos metu; Stiorė tą draudimą dar kartą patvirtino tą pačią dieną, kai pasirašė susitarimą. Viešo JAV pritarimo Prancūzijos sistemai nėra, o be jo atgrasymo vertė Maskvos akyse iš dalies silpnėja (Hudson Institute). Pati Prancūzija automatinio įsipareigojimo taip pat neprisiėmė. Ar Paryžius sutiktų rizikuoti branduoliniu atsaku Prancūzijos teritorijoje dėl Oslo gynybos, po ceremonijos Eliziejaus rūmuose liko taip pat neatsakyta kaip ir iki jos.