Paryžiaus paktas be gamybos tikslų

Devynios Europos vyriausybės ir Ukraina liepos 13 d. Paryžiuje pasirašė bendrą deklaraciją dėl antibalistinių raketų koalicijos sukūrimo (NATO, Prancūzijos vyriausybė). Susitarta dėl bendrų poreikių apibrėžimo, techninių darbo grupių, valdymo struktūros ir veiksmų plano. Tačiau dokumente nėra biudžeto, pasirašytų pramoninių sutarčių, pristatymo grafiko ar numatyto perėmimo raketų gamybos kiekio.

Dalyviai taip pat paskelbė, kad Daugianacionalinės pajėgos Ukrainai, skirtos atgrasymui, mokymams ir kelių koalicijos valstybių kariniam įsitraukimui, artimiausiais mėnesiais surengs pratybas kaimyninėse šalyse. Prancūzijos žiniasklaida mini rudenį, tačiau viešai neįvardyta nei priimančioji valstybė, nei dalyvaujantys daliniai, nei vadovavimo struktūra (TF1 Info).

Iš pirmo žvilgsnio abu sprendimai atrodo kaip Europos žingsnis link oro gynybos pajėgumų, kurių reikia Ukrainai ir kurių pačiai Europai trūksta. Tačiau pagrindinė kliūtis ne diplomatinis formatas. Ji glūdi piniguose, sutartyse, technologijų kontrolėje ir perėmimo raketų gamyboje.

Tikra planavimo struktūra, bet ne pirkimo užsakymas

Bendra deklaracija sukuria komitetų ir veiksmų plano mechanizmą. Vokietijos žiniasklaida atkreipė dėmesį, kad patikimo grafiko ir konkrečių pristatymo kiekių paskelbta nebuvo (ZDF, Tagesschau).

Koalicijos pristatymą Prancūzija susiejo su dvišaliu ginkluotės susitarimu: Kyjivas ketina užsakyti keturias SAMP/T NG sistemas, Prancūzijos ir Italijos oro gynybos platformą, kurią gamina „Eurosam“, „Thales“ ir MBDA konsorciumas, taip pat licencijuotai Ukrainoje gaminti Aster 30 perėmimo raketas (Ukrainos prezidentūra, Reuters). Šis Prancūzijos ir Ukrainos planas konkretus. Tačiau tai dvišalis sandoris, o ne įrodymas, kad pati dešimties šalių koalicija ką nors užsakė.

Gilesnė Europos problema — gamybos apimtis. Vokietija kuria Patriot GEM-T raketų gamybos liniją, bet, kaip skelbia „Reuters“ per „Berliner Zeitung“, pirmųjų Vokietijoje pagamintų raketų tikimasi ne anksčiau kaip 2027 m. pradžioje. Derybos dėl pažangesnių PAC-3 raketų įstrigusios. Pati SAMP/T NG sistema numatoma 2027 m., o naujos kartos IRIS-T SLX turėtų pasirodyti tik 2029 m. (DW).

Lenkijos atvejis rodo technologijų kontrolės ribas. Money.pl cituojami Lenkijos ekspertai licencijuotą Patriot raketų gamybą Ukrainoje vadina technologiškai ir teisiškai mažai tikėtina. Varšuvos siekis apsiriboja aptarnavimu ir komponentais, o ne visa raketų gamyba, nes intelektinės nuosavybės ir sertifikavimo kontrolę išlaiko JAV bendrovės ir eksporto priežiūros institucijos (Rzeczpospolita).

Koalicija neturi bendro iždo

Nei ES, nei NATO institucijos negali priversti šių valstybių mokėti, eksportuoti ginkluotę ar dislokuoti pajėgas. Kiekviena sostinė sprendimus išlaiko savo konstitucinėje sistemoje (Jungtinės Karalystės vyriausybė). Šis lankstumas kartu yra formato patrauklumas ir silpnybė: koalicija gali apeiti ES vienbalsiškumo reikalavimą, kai vienos valstybės veto sustabdo užsienio politikos sprendimą, bet neturi bendro biudžeto, teisinio privalomumo ir priežiūros mechanizmo.

Nacionaliniai akcentai rodo, kokia siaura bendra politinė atrama. Prancūzija Paryžių pristato kaip Europos strateginio prabudimo momentą. Italija atsiuntė gynybos ministrą Gvidą Krozetą, bet ne premjerę Džordžą Meloni; „Corriere della Sera“ jos nedalyvavimą apibūdino kaip apskaičiuotą sprendimą nepernelyg įsipareigoti formatui, kurį ji laiko dar nepakankamai konkrečiu. Nyderlandai koaliciją sieja su realia raketų bendragamyba ir bendrais Stinger, AMRAAM bei PAC-3 raketų pirkimais, kartu primindami jau turimą Patriot dislokavimą Lenkijoje, saugantį Ukrainos logistikos mazgą (Defensiekrant). Vokietija savo ruožtu jau turi pasirinktą oro gynybos kryptį — 21 valstybės ESSI tinklą, paremtą Patriot, IRIS-T ir Arrow sistemomis. Todėl Paryžius nėra vienintelis šios srities centras.

Tokios koalicijos gali judėti greičiau nei ES procedūros, bet pačios raketų nenuperka. Kaip teigia Europos reformų centras, gamybai per sienas didinti Europai vis dar reikia formalių priemonių.

Paryžiuje sukurta koordinavimo pakopa. Oro gynybos sistema nesukurta. Devynių pasirašiusių valstybių gynybos ministrai ir pirkimų vadovai turėtų atsakyti į tris klausimus: kiek pinigų skiriama, koks grafikas ir kokie gamybos tikslai. Kol kas neįvardytas nė vienas iš šių trijų dalykų.