Lenkija užsako tris Saab A26 povandeninius laivus

Lenkija birželio 29 d. pasirašys sutartį dėl trijų švedų „Saab A26“ povandeninių laivų — dyzelinių elektrinių platformų, pritaikytų veikti sekliuose Baltijos vandenyse ir likti sunkiai aptinkamoms (Defence24, Euronews). Šis sandoris užbaigia maždaug tris dešimtmečius trukusią nesėkmingų pirkimų istoriją. Kartu jis atkuria karinę kompetenciją, kurią Lenkija buvo beveik praradusi: parengtus įgulų narius, priežiūros žinias, žmones ir atsarginių dalių grandinę, leidžiančią povandeninius laivus realiai išlaikyti jūroje.

Ką Lenkija iš tiesų perka

A26 — 66 metrų ilgio povandeninis laivas su nuo oro nepriklausoma varomąja sistema. Ji leidžia įprastam, nebranduoliniam povandeniniam laivui po vandeniu išbūti kelias savaites, neiškylant į paviršių įkrauti baterijų. Laive įrengti torpedų aparatai ir modulinė sekcija, skirta specialiosioms pajėgoms arba bepiločiams povandeniniams aparatams (Marine Poland). „Saab“ šį laivą projektavo būtent tokiai aplinkai, kokioje veikia Lenkija: seklioms jūroms, intensyviems laivybos maršrutams, pakrantės triukšmui ir trumpiems atstumams tarp NATO bei Rusijos karinių jūrų zonų (Saab).

Sutartis apima ne tik korpusus. Joje numatyti įgulų mokymai ir investicijos į Lenkijos laivų statyklas, kad Varšuva ilgainiui galėtų laivus prižiūrėti bei remontuoti šalies viduje, karo metu nepriklausydama nuo Švedijos infrastruktūros (Defence24).

Skubiausia dalis gali būti laikinas senesnio Švedijos „Södermanland“ klasės laivo nuomos sprendimas, turintis išlaikyti lenkų povandenininkų parengtį, kol bus pastatyti A26. Lenkijos povandeninių laivų pajėgos susitraukusios iki vieno laivo — 1985 m. pradėto eksploatuoti ORP „Orzeł“ (Fakt). Pirmojo A26 laukiama 2030–2032 m. (Rzeczpospolita). Be tarpinio sprendimo Lenkijos karinis laivynas rizikuotų prarasti paskutines kvalifikuotas povandeninių laivų įgulas dar iki naujos platformos atvykimo.

NATO jūra, kurioje vis dar trūksta NATO povandeninių laivų

Suomijai ir Švedijai 2023 ir 2024 m. įstojus į NATO, visos Baltijos jūros pakrantės valstybės, išskyrus Rusiją, priklauso Aljansui (Puolustusvoimat). Tai pakeitė strateginį žemėlapį, bet narystė pati savaime neatgraso. NATO sukuria vadovavimo struktūras ir planavimo sistemą. Ji už valstybes neperka, nekomplektuoja ir neprižiūri povandeninių laivų. Kiekviena šalis turi pateikti savo platformas ir parengtus žmones.

Lenkija savo nacionalinę spragą užpildo Šiaurės ir Baltijos regiono povandeninėje aplinkoje, kur Švedija turi dešimtmečius kauptą veikimo patirtį (Marine Poland). Tyliai veikiantis A26 verčia priešininką planuoti taip, lyg nematoma NATO platforma galėtų būti prie sąsiaurių, uostų prieigų ar kitų siaurų jūrinių taškų. Tai apsunkina puolamųjų veiksmų planavimą (BAE Systems).

Rezultatą formavo ir pramoninė politika. Vokiečių kalba skelbtoje informacijoje sandoris pristatytas kaip pralaimėjimas „Thyssenkrupp Marine Systems“, kuri taip pat varžėsi konkurse (Euronews DE). Viešai nepateiktas vertinimas, paaiškinantis, kodėl pasirinkta Švedija. Tikėtinas paaiškinimas paprastesnis: „Saab“ pasiūlė tai, ko Lenkijai labiausiai reikėjo — Baltijai pritaikytą projektą, tarpinį laivą įgulų kompetencijai išlaikyti ir kelią į savarankiškus remonto pajėgumus (Rzeczpospolita).

Kabelių klausimo vien povandeniniai laivai neišspręs

Sandoris sudaromas tuo metu, kai Baltijos jūros povandeninė infrastruktūra susiduria su pilkosios zonos grėsmėmis: nuo inkarų vilkimo iki įtariamo duomenų kabelių, elektros jungčių ir vamzdynų sabotažo (FIIA). Pareigūnai gali sieti povandeninius laivus su infrastruktūros apsauga, bet ryšys netiesioginis. A26 suteikia slaptos stebėsenos galimybę ir didina neapibrėžtumą potencialiam priešininkui. Faktinei kabelių gynybai reikia nuolatinių jutiklių, pakrančių apsaugos pajėgų, bepiločių sistemų, atakų priskyrimo įrankių ir remonto laivų (War on the Rocks). Suomija išbandė vieną konkretų metodą — paskirstyto akustinio jutimo technologiją esamuose kabeliuose, leidžiančią aptikti inkarų keliamas grėsmes dar iki pažeidimo (Elisa).

ES kuria atskirą apsaugos sluoksnį. Birželio 23 d. Europos Komisija skyrė finansavimą pirmiesiems dviem regioniniams kabelių centrams, įskaitant 2,5 mln. € Baltijos centrui, ir paskelbė atskirą 40 mln. € kvietimą greito povandeninių kabelių remonto pajėgumams (European Commission, 2EU Brussels). Baltijos centrą koordinuoja Suomija kartu su Danija, Vokietija, Estija, Latvija ir Švedija. Lenkijos tarp dalyvių nėra: ji povandeninį karinį pajėgumą perka dvišaliu švedišku kanalu, o pirmoji ES kabelių saugumo koordinavimo schema kuriama kitoje valstybių grupėje.

Birželio 29 d. sutartis uždarys tris dešimtmečius trukusią Lenkijos pirkimų spragą. Sunkesnis klausimas — ar šie trys laivai iki kito kabelių incidento bus įjungti į platesnę jutiklių, patruliavimo, remonto komandų ir NATO vadovavimo architektūrą.