Putin galės vienas siųsti kariuomenę

Kai 1968 m. Sovietų Sąjunga įvedė tankus į Čekoslovakiją, 200 000 nekviestų karių buvo pridengti „broliškos pagalbos“ formule. Teisinės konstrukcijos tam nereikėjo: pakako jėgos ir paklusnaus Varšuvos pakto. Vladimiro Putino Rusija veikia kitaip. Gegužės 25 d. jis pasirašė įstatymą, pakeičiantį du federalinius aktus ir suteikiantį prezidentui vienašalę teisę naudoti kariuomenę užsienyje, kai Rusijos piliečiams gresia „areštas, sulaikymas ar baudžiamasis persekiojimas“ teismuose, kurių Maskva nepripažįsta. Valstybės Dūma, žemieji parlamento rūmai, įstatymą priėmė 381 balsu prieš 0. Federacijos Taryba, aukštieji rūmai, jam pritarė vienbalsiai (Kyiv Independent, Meduza). Įstatymas įsigaliojo per kelias dienas.

Taip užbaigiamas mechanizmas, kurį Rusija jau buvo išbandžiusi tris kartus: Gruzijoje 2008 m., Kryme 2014 m. ir Rytų Ukrainoje 2022 m. Pirma dalijami pasai, paskui skelbiama apie persekiojimą, galiausiai atsiranda karinė intervencija.

Paso kelias į intervenciją

Šio įstatymo veikimo logika remiasi kitu instrumentu: masiniu Rusijos pilietybės dalijimu gyventojams, kuriuos Maskva ketina „ginti“. Likus devynioms dienoms iki karinio įstatymo pasirašymo, Putinas atskiru dekretu panaikino standartinius pilietybės reikalavimus Padniestrės, Rusijos remiamos separatistinės Moldovos teritorijos, gyventojams. Nebereikia nei gyvenimo Rusijoje stažo, nei kalbos egzamino, nei istorijos testo (Meduza). Lansingo institutas tai įvertino kaip „nuoseklų hibridinio karo mechanizmą“, kuris „tiesiogiai papildo“ kariuomenės dislokavimo įstatymą (Lansing Institute).

Pagal ankstesnę Rusijos teisę kiekvienam kariuomenės panaudojimui užsienyje reikėjo Federacijos Tarybos pritarimo. Kryme Putinas šį reikalavimą apeidavo neformaliai, bet formaliai procedūros dar laikėsi. Naujas įstatymas „piliečių apsaugos“ operacijoms šį reikalavimą panaikina visiškai: sprendimas tampa vien prezidento kompetencija (United24 Media).

Įstatymo formuluotė nukreipta į teismus, „kuriuose Rusija nedalyvauja“. Tai tiksliai apima ir Tarptautinį Baudžiamąjį Teismą, ir Specialųjį agresijos nusikaltimo tribunolą. Trisdešimt keturios Europos Tarybos valstybės šį tribunolą įsteigė gegužės 15 d. Kišiniove, likus dešimčiai dienų iki Putino pasirašyto karinio įstatymo (Euronews).

Dvi Europos, du rizikos vertinimai

Europos sostinės į šį žingsnį reaguoja labai nevienodai. Estija gegužės 21 d. iškvietė Rusijos laikinąjį reikalų patikėtinį, išsiuntė karinį rezervistą ir apribojo diplomatų judėjimą (Estonian MFA). Talinas taip pat rengia draudimą Rusijos piliečiams pirkti nekilnojamąjį turtą (ERR). Suomija paskelbė nuo birželio 1 d. nebepriimsianti nebiometrinių Rusijos pasų ir įsipareigojo siekti NATO 5 % BVP gynybos išlaidų tikslo (Yle). Europos Parlamentas pareiškė, kad „grasinimas Baltijos valstybėms reiškia grasinimą visai Europos Sąjungai“ (European Parliament).

Ryškiausią posūkį rodo naujoji Vengrijos „Tisza“ vyriausybė, vadovaujama Peterio Magyaro. Gegužės 4 d. išsiuntusi SVR karininką Arturą Szuskovą, ko Viktoro Orbano vyriausybė anksčiau neleido padaryti, Budapeštas pranešė esąs pasirengęs remti ES sankcijas asmenims, kuriuos Orbanas buvo asmeniškai dengęs, įskaitant patriarchą Kirilą (Euronews Hungary). Rusija vienu metu prarado ir savo veto tarpininką ES viduje, ir dalį žvalgybinės infrastruktūros Budapešte.

Slovakija lieka atskirai. Roberto Fico vyriausybė dėl įstatymo nepaskelbė jokios pozicijos, kartu grąžindama Rusijos diplomatų ir karo atašė buvimą, kurį ankstesnės vyriausybės buvo apribojusios (Denník N). Europos Parlamentas į tai atsakė 347 balsais prieš 165 priimta rezoliucija, kurioje grasinama aktyvuoti sąlygų mechanizmą, ES priemonę lėšoms įšaldyti vyriausybėms, pažeidžiančioms teisinės valstybės principus. Slovakijai tai gali reikšti milijardų eurų riziką (Aktuality.sk).

NATO spraga

Čekijos prezidentas Petras Pavelas tiksliausiai įvardijo struktūrinę problemą: Rusija, jo teigimu, „išsiugdė elgesio stilių, kuris beveik pasiekia 5 straipsnio slenkstį, bet visuomet lieka šiek tiek žemiau“ (Novinky.cz). Nedidelė, neigiama ir humanitarine retorika pridengta „piliečių apsaugos“ operacija būtent šią dviprasmybę ir išnaudoja. NATO 2016 m. Varšuvos viršūnių susitikime patvirtinta doktrina leidžia hibridines atakas laikyti pagrindu kolektyvinei gynybai pagal 5 straipsnį, tačiau Aljansas net fizinius oro erdvės pažeidimus iki šiol traktavo kaip konsultacijų pagal 4 straipsnį, o ne kolektyvinės gynybos situacijas.

Nė viena NATO institucija kol kas nepateikė konkretaus atsako į šį paso, persekiojimo ir intervencijos mechanizmą. Europos Komisija rengia 21-ąjį sankcijų paketą. NATO „Eastern Sentry“ integruoja oro gynybą rytiniame flange. Tačiau svarbiausias klausimas formaliai lieka neatsakytas: kada pasų dalijimas kitos valstybės gyventojams tampa pasirengimu agresijai? Estijoje gyvenant apie 78 000 Rusijos piliečių, Latvijoje – apie 40 000 (Kyiv Independent), tai nėra teorinė diskusija.

Rusija šiuos įstatymus priėmė viešai, per dvylika savaičių ir be nė vieno balsavimo „prieš“. Europos atsakas dar tik formuojamas.