Genų terapijos klausos nauda išlieka kelerius metus

Dalis žmonių, gimusių su reta paveldimo kurtumo forma, dabar gali registruoti garsus, į kuriuos jų klausos sistema anksčiau neparodydavo išmatuojamo atsako. Aštuoniose Kinijos ligoninėse vykusiame tyrime toks pokytis nustatytas 38 iš 42 dalyvių po vienos genų terapijos dozės. Rezultatai balandį paskelbti žurnale „Nature“, pranešė Fudan University. Terapija suteikia veikiančią vieno konkretaus geno kopiją, todėl gali padėti tik nedidelei pacientų grupei. Tačiau šioje grupėje išmatuota klausa pagerėjo ryškiai.

Ką iš tiesų parodo klausos tyrimas

Tyrėjai klausą vertino leisdami skirtingo stiprumo garsus. Jie fiksavo tyliausią garsą, sukėlusį išmatuojamą atsaką klausos sistemoje; šis lygis vadinamas klausos slenksčiu. Įsivaizduokite, kad radiją garsinate nuo visiškos tylos. Slenkstis – ta skalės vieta, kurioje pirmą kartą užfiksuojamas atsakas. Kuo skaičius mažesnis, tuo tylesnį garsą klausos sistema gali registruoti.

Prieš gydymą dalyvių vidutinis slenkstis pagal šio specializuoto tyrimo skalę viršijo 97. Ilgiausiai stebėtų pacientų, praėjus dvejiems su puse metų po dozės, jis buvo sumažėjęs iki 42 („Nature“). Paprastai tariant, ausis, jei apskritai reaguodavusi, anksčiau atsakydavo tik į labai stiprius garsus, o po gydymo – ir į gerokai tylesnius.

Ilgiausiai stebėti pacientai sudaro tik dalį grupės, nes dalyviai į tyrimą įtraukti skirtingu metu. Harvard Medical School nurodo, kad klausos pagerėjimas išliko metų metus. Tyrimas neturėjo kontrolinės grupės: terapiją gavo visi dalyviai, todėl kiekvieno paciento rezultatai lyginti su jo paties klausa iki gydymo.

Trūkstama instrukcija

Genai veikia tarsi receptai, pagal kuriuos ląstelės gamina baltymus – molekules, atliekančias didžiąją dalį organizmo funkcijų. OTOF gene užkoduota instrukcija pagaminti otoferlino baltymą, būtiną klausai. Šia kurtumo forma sergantys žmonės paveldi neveikiančias geno kopijas, todėl jų ląstelės neturi tinkamos instrukcijos.

Terapija ląstelėms pateikia veikiančią geno kopiją, tarsi į kulinarijos knygą būtų įterpiamas trūkstamas puslapis, kad virtuvėje vėl būtų galima pagaminti patiekalą. Tikimasi, kad tada ląstelės pačios gamins otoferliną. Tyrime vertinta, ar dėl to klausos sistema pradėjo reaguoti į garsą; daugumai dalyvių taip ir nutiko.

Šis tikslumas kartu riboja terapijos taikymą. Vieno konkretaus geno kopiją suteikiantis gydymas gali padėti tik tiems, kurių kurtumą sukelia neveikiantis OTOF genas. Jiems nustatyti reikia genetinių tyrimų, nes ši kurtumo forma išoriškai panaši į daugelį kitų klausos sutrikimų.

Tyrėjai pranešė, kad ankstyvuoju stebėjimo laikotarpiu, kurį buvo numatyta įvertinti tyrime, nepasireiškė toksinio poveikio, dėl kurio tektų atsisakyti tirtos dozės. Tačiau užfiksuotas ryškus neutrofilų, baltųjų kraujo kūnelių, pirmųjų kovojančių su infekcija, skaičiaus sumažėjimas („Nature“).

Nuo garsų girdėjimo iki žodžių supratimo

Žemesnis klausos slenkstis rodo, kad žmogus gali registruoti tylesnius garsus. Tačiau vien šis rodiklis neįrodo, kad klausa tapo įprasta, ir tiesiogiai neparodo, ar žmogus supranta kalbą. Panašiai vaikui pirmieji akiniai padeda ryškiau matyti raides, tačiau skaitymo dar reikia išmokti.

Garsų apdorojimas veikia panašiai. Smegenys turi išmokti triukšmo srautą paversti žodžiais, o tam reikia laiko ir praktikos klausantis. Pasak Harvard Medical School, šio tyrimo pacientai, atgavę klausą, palaipsniui ėmė geriau suprasti kalbą. Pažanga vyksta palaipsniui, nes kalba vystosi mėnesiais ir metais, o ne tuo metu, kai tyrimas pirmą kartą užfiksuoja klausos atsaką.

Todėl šiuos du rezultatus reikia vertinti atskirai. Klausos pokytis pagrįstas tiesioginiu matavimu prieš gydymą ir po jo, o jis nustatytas daugumai terapiją gavusių žmonių. Kalbos supratimo rezultatai taip pat rodo pažangą, tačiau jie priklauso nuo lėčiau vykstančio proceso, kurį tyrėjai vis dar stebi.

Žmonėms, turintiems būtent šią paveldimo kurtumo formą, tyrimas rodo, kad viena genų terapijos dozė gali gerokai pagerinti išmatuotą klausą, o ilgiausiai stebėtų pacientų rezultatai išliko. Tolesnis tų pačių pacientų stebėjimas parodys, ar toks pagerėjimas nuosekliai virsta geresniais kalbos ir kalbos raidos rezultatais.