Rumunija prašo NATO radarų po sprogimo uoste

Šį mėnesį Rumunijos Konstancos uoste detonavo bepilotis aparatas. Ikiteisminis tyrimas tebevyksta: neatmetama nei avarija, nei navigacijos klaida, nei elektroninės kovos poveikis, nei tyčinis išpuolis. Rumunijos prezidentas Nikušoras Danas patvirtino, kad vyksta pokalbiai su Ukrainos pareigūnais, tačiau viešai kaltininko neįvardijo.

Aiškiau matyti tai, ką sprogimas atidengė. Konstanca — vieni Juodosios jūros vartų ES „solidarumo koridoriams“, 2022 m. Briuselio sukurtoms transporto jungtims, turėjusioms palaikyti Ukrainos grūdų ir kitų prekių srautus Rusijai sutrikdžius įprastus prekybos maršrutus (Europos Komisija). Su karu susijęs objektas pasiekė logistikos mazgą, nuo kurio priklauso Europa, o viešai nematyti aiškios institucijų grandinės, turėjusios jį aptikti, klasifikuoti ar sustabdyti.

Spraga tarp radarų

Rumunija turi antidronų sistemas, pritaikytas oro grėsmėms. Kaip pranešta, viena jų prieš kelias savaites numušė ore skridusį droną. Atskirai veikianti pakrančių stebėsena, valdoma Rumunijos karinio jūrų laivyno ir uosto institucijų, seka didesnius laivus. Bepilotis antvandeninis aparatas — nedidelis nuotoliniu būdu valdomas kateris, galintis gabenti sprogmenis — į šias sistemas telpa prastai: oro gynybai tai jūrinis taikinys, o įprastai laivų stebėsenai jis per mažas.

GPS trikdžiai Juodosios jūros regione gerai dokumentuoti (GPSJam). Ar šiuo konkrečiu atveju kurso nukrypimą lėmė signalų slopinimas ar klaidinimas, nenustatyta. Tačiau gynybos spraga egzistuoja nepriklausomai nuo priežasties: sistemos kurtos skirtingoms grėsmėms, o ši grėsmė atsidūrė tarp jų.

Po incidento Rumunija paprašė NATO laikinai dislokuoti radarus ir antidronų pajėgumus šalies pakrantėje (24chasa). Pats prašymas rodo problemos vietą: tarp taikos meto uostų reguliavimo ir karo objektų, kurie dreifuoja arba nukreipiami į sąjungininkų vandenis, nors nė viena nacionalinė sistema nebuvo sukurta būtent tokiam scenarijui.

Kas saugo uostą?

Tokio uosto kaip Konstanca apsaugos grandinė eina bent per keturis lygmenis. Nė vienas jų nevaldo visos problemos.

Pirmasis — uosto administracija, atsakinga už komercinę veiklą ir bazinį objektų saugumą. Aukščiau — Rumunijos kariuomenė: pakrančių apsauga, karinis jūrų laivynas ir oro gynyba. Tačiau kiekviena šaka stebi skirtingą erdvę ir veikia per skirtingas vadovavimo struktūras. Iš jūros į uosto akvatoriją patekęs dronas gali atsidurti tarp visų trijų.

ES teisė įpareigoja valstybes nares saugoti uostų infrastruktūrą ir kritinės svarbos objektus, įskaitant transporto koridorius (Direktyva (ES) 2022/2557, Taryba). ES jūrų saugumo strategija numato stebėsenos ir kibernetinių rizikų koordinavimo mechanizmus (Europos Komisija). Tačiau Briuselis nustato standartus ir finansuoja atnaujinimus. Jis nesiunčia žmonių į uostus ir nevaldo radarų.

NATO logika kitokia. Pagal Šiaurės Atlanto sutarties 4 straipsnį sąjungininkė gali prašyti konsultacijų, kai mato grėsmę saugumui; tai žingsnis dviprasmėms situacijoms, dar nepasiekiančioms kolektyvinės gynybos 5 straipsnio slenksčio (NATO). Bulgarija, Rumunija ir Turkija — trys Juodosios jūros pakrantę turinčios NATO sąjungininkės — jau įsteigė bendrą priešmininės kovos grupę, kurią NATO aktyvavo operaciniu lygmeniu (NATO MARCOM). Ši iniciatyva skirta minoms, ne dronams, bet ji rodo, kad priešakinės valstybės supranta: karas fizines grėsmes perkėlė į jų vandenis.

Galiausiai veikia komerciniai dalyviai — draudikai, vertinantys riziką, ir laivybos bendrovės, galinčios keisti maršrutus. Kol kas viešai nepranešta, kad po incidento Konstancoje jie būtų pakeitę procedūras.

ES pasmerkė Rusijos vykdomus sąjungininkių oro erdvės pažeidimus regione (EIVT). NATO pilkosios zonos atsako architektūrą nagrinėjantys analitikai pažymi, kad Aljanso procedūros geriausiai veikia tada, kai sąjungininkės žino, kas įvyko; incidentai, kurių neįmanoma lengvai priskirti aiškiai kategorijai, įtempia visą sistemą (CEPA).

Kitą kartą

Konstanca svarbi todėl, kad ES ją pavertė karo meto logistikos koridoriaus dalimi. Europa šiuos maršrutus sukūrė greičiau, nei išsiaiškino, kaip juos ginti nuo grėsmių, praslystančių tarp esamų aptikimo sistemų. Kitas incidentas šį neatsakytą klausimą grąžins praktiškai: kai dar vienas jūrinis objektas pasieks Europos uostą, susietą su Ukrainos karo ekonomika, kaltininkas tebebus neaiškus, o oro ir jūrų gynyba klausys skirtingų vadaviečių, kas pakankamai greitai nuspręs, ar uostas lieka atviras, užsidaro, ar prašo pagalbos?