Rumunija prašo NATO ginklų Juodajai jūrai

1936 m. Montro konvencija, suteikianti Turkijai teisę kontroliuoti karo laivų judėjimą per Bosforą ir Dardanelus, reiškia, kad NATO negali kada panorėjusi įvesti didelio laivyno į Juodąją jūrą (Turkish MFA). Būtent ši teisinė kliūtis formuoja Rumunijos poziciją šios savaitės NATO viršūnių susitikime Ankaroje: Bukareštas prašo ne dar vieno pareiškimo apie grėsmę, o radarų, perėmimo sistemų, amunicijos ir logistikos koridorių, be kurių atgrasymas lieka popierinis (BTA, Moldpres). NATO jau yra įvardijusi Rusiją kaip reikšmingiausią tiesioginę grėsmę, o Juodąją jūrą — kaip strategiškai svarbų regioną (NATO). Rumunijos argumentas paprastas: tam dar reikia technikos.

Kodėl Juodoji jūra kitokia

Baltijos šalyse ir Lenkijos rytiniame flange NATO atgrasymo diskusijos dažniausiai sukasi apie karių skaičių, bazių infrastruktūrą ir geležinkelių pajėgumą. Rumunijai visa tai taip pat svarbu, bet ji turi papildomą problemą: pastiprinimas jūra priklauso nuo Turkijos sprendimo atverti sąsiaurius. „Carnegie Europe“ vertinimu, Ankara laikosi „regioninės atsakomybės“ logikos, pagal kurią Juodosios jūros saugumas pirmiausia turėtų remtis trimis pakrantės NATO narėmis — Turkija, Rumunija ir Bulgarija, o ne platesniu sąjungininkų kariniu jūrų buvimu (Carnegie Europe). Todėl Bukareštas prašo ne vien daugiau karių. Jam reikia atgrasymo paketo, pritaikyto regionui, kuriame priėjimą riboja tarptautinė sutartis.

Šie apribojimai jau tikrinami praktiškai. 2026 m. virš Rumunijos teritorijos arba netoli jos fiksuoti dronų incidentai parodė aptikimo ir reagavimo spragas, kurių dabartinės sistemos neuždengia. Rumunija dabar perka mobiliąsias oro gynybos sistemas „Skyranger“, montuojamas ant šarvuotųjų mašinų „Lynx“, kad galėtų geriau reaguoti į žemai skrendančius taikinius (Truppendienst). Kitos Rytų Europos sąjungininkės įsigyja vokiškų vidutinio nuotolio perėmimo sistemų IRIS-T (Zeit). Tačiau pirkimas dar nėra dislokavimas. Reikia parengtų įgulų, amunicijos atsargų, techninės priežiūros grandinių ir integracijos į vadovavimo sistemą, kuri realiu laiku atsakytų į esminį klausimą: dronui įskridus į NATO oro erdvę, kas jį pamato, kas jį klasifikuoja ir kas turi teisę duoti įsakymą numušti?

Kiek kainuoja realus atgrasymas

Pirmas sluoksnis — aptikimas. Skubiausia spraga susijusi su jutikliais, galinčiais sekti žemai skrendančius dronus ir jūrinius taikinius. Oro ir dronų gynyba, įskaitant „Skyranger“ ir IRIS-T užsakymus, sudaro kitą sluoksnį, bet tik tada, kai sistemos pasiekia dalinius su kovine amunicija ir atsarginėmis dalimis.

Jūrų saugumas eina kitu keliu. Bulgarija, Rumunija ir Turkija išplėtė trišalę minų neutralizavimo grupę, įtraukdamos stebėseną ir povandeninės infrastruktūros apsaugą (BNR). Šis pačių Juodosios jūros valstybių vedamas modelis realistiškas būtent todėl, kad Montro konvencija neleidžia į regioną paprastai įvesti didelio sąjungininkų laivyno. Jam reikia NATO paramos žvalgybos duomenimis ir planavimu, o ne karo laivų, kurių judėjimą ribotų sutartinė teisė.

Paskutinė dalis — logistika: siūlomas Turkijos, Bulgarijos ir Rumunijos degalų vamzdynas, atnaujinti keliai, geležinkeliai, uostai ir sandėliai, leidžiantys pastiprinimui pasiekti pietrytinį flangą ir būti aprūpintam jau atvykus (wschodniaflanka.pl). Be tokios infrastruktūros koviniai vienetai juda lėtai, o jų išlaikymas tampa pažeidžiamas.

Kodėl tai rūpi ir kitoms sąjungininkėms

Lenkija Rumunijos pažeidžiamumo nelaiko svetimu klausimu. Prieš Ankaros susitikimą Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Rumunijos prezidentai derino bendrą poziciją (rp.pl). Varšuvos skaičiavimas aiškus: stipresnis pietrytinis flangas suteikia NATO daugiau maršrutų, bazių ir tiekimo galimybių, kartu mažindamas spaudimą Baltijos koridoriui ir siaurai Suvalkų spragai. Vokietijos kancleris Frydrichas Mercas susitikimą įrėmino kaip Europos atsakomybės NATO viduje klausimą: sąjungininkėms reikia ne pažadų, o dislokuojamų pajėgumų (Bundesregierung, Euronews).

Ankaroje NATO sprendžia konkretų klausimą. Ji gali skirti Rumunijai aptikimo, gynybos ir logistikos pajėgumus, kurių reikia realiam atgrasymui, arba vėl apsiriboti deklaracija, palikdama Aljanso narę kitą drono įskridimą pasitikti su menkomis galimybėmis jį sustabdyti.