Rumunija stabdo 7 mlrd. dolerių reaktorių projektą

Mažieji moduliniai reaktoriai branduolinėje energetikoje atsirado kaip atsakymas į paprastą problemą: ar vietoj vienos milžiniškos, kiekvieną kartą atskirai projektuojamos elektrinės nebūtų galima gamykloje gaminti mažesnių vienetų ir juos atgabenti į statybvietę? Logika panaši į skirtumą tarp vieno kruizinio laivo statybos pagal užsakymą ir vienodų keltų serijinės gamybos. Kiekvienas keltas paprastesnis, o dešimtasis nuo linijos nurieda greičiau ir pigiau nei pirmasis. Būtent ši idėja dešimtmetį darė mažuosius modulinius reaktorius viena labiausiai aptarinėjamų branduolinės energetikos krypčių.

Rumunijos Doicești projektas turėjo parodyti, kad ši logika veikia ir Europoje. Kol kas jis rodo kitą dalyką: sunkiausia problema susijusi ne su reaktoriaus fizika, o su finansavimu. Ekonomika remiasi serijine gamyba, bet pirmąjį, brangiausią vienetą vis tiek turi kas nors nupirkti dar prieš atsirandant serijai.

Pirmasis keltas visada brangiausias

Doicești planas numatė buvusioje anglių elektrinės teritorijoje įrengti šešis mažus reaktoriaus modulius. Kiekvieno galia siektų 77 megavatus, o bendrai jie galėtų nuolat tiekti elektrą vidutinio dydžio miestui (Economica). Amerikos bendrovė „NuScale“ turi pirmąjį JAV reguliuotojo patvirtintą mažojo modulinio reaktoriaus projektą, vadinasi, saugos argumentai buvo priimti (NRC). Technologija šiuo atveju nėra pagrindinė kliūtis.

Kliūtis — pinigai. Rumunija siekė sau suprantamos apsaugos: pirmiausia nupirkti vieną modulį, įvertinti jo veikimą ir tik tada įsipareigoti dėl kitų penkių. Rumunijos žiniasklaidos duomenimis, „NuScale“ su tokia rizikos pasidalijimo schema nesutiko, todėl pagrindų susitarimas liko nepasirašytas (HotNews). Teigiama, kad per eksporto kreditų agentūras buvo prieinamas maždaug 7 mlrd. dolerių JAV finansavimas, tačiau jis priklausė nuo Rumunijos vyriausybės garantijos, kurios taip ir nebuvo (Adevărul).

Liepos 15 d. „Nuclearelectrica“ akcininkai balsuos, ar pirminė projekto strategija dar galioja. Su 2026 m. vasarį planuotu investiciniu sprendimu susietos sąlygos iki birželio termino nebuvo įvykdytos (BVB/SNN). Balsavimas gali atverti kelią naujoms sutarties sąlygoms, kitam technologiniam partneriui arba perprojektuotam projektui (Bursa). Tai dar nėra atšaukimas. Tačiau tai, kad labiausiai pažengęs Europos mažųjų modulinių reaktorių projektas stabteli persvarstyti sąlygų, daug pasako apie atotrūkį tarp branduolinių ambicijų ir jų finansinio pagrindimo.

„NuScale“ su tokia problema susiduria ne pirmą kartą. Ankstesnis bendrovės pavyzdinis projektas Aidaho valstijoje buvo atšauktas išaugus sąnaudoms ir neatsiradus pakankamai elektros komunalinių įmonių, norinčių įsipareigoti pirkti būsimą galią (ANS). Reguliuotojo patvirtinimas įrodė, kad projektas laikomas saugiu. Jis neįrodė, kad reaktorių galima pastatyti už kainą, kurią priimtų klientai.

Ką tai reikštų elektros sąskaitoje

Nepriklausoma Rumunijos analizė vertino, kad vien statybos atsipirkimo dalis Doicești gaminamos elektros kainoje siektų apie 244 € už megavatvalandę, o įtraukus eksploatacines sąnaudas — maždaug 276 €/MWh (Romania Military). Tai išorinis vertinimas, ne oficialus tarifas. Palyginimui, dideli saulės ir vėjo parkai Europoje dažnai gamina elektrą gerokai pigiau už energijos vienetą, nors be kaupiklių ar rezervinių pajėgumų jie negali užtikrinti tokio pat pastovaus tiekimo (Lazard).

Laikinasis Rumunijos premjeras Ilie Bolojanas viešai kėlė klausimų dėl jau prisiimtų išlaidų: apie 240 mln. dolerių jau išleista, o vien parengiamajam etapui iki statybų gali reikėti dar 600 mln. dolerių (Adevărul, ZF).

Kiekvienas Europos SMR susiduria su tuo pačiu klausimu

Rumunija nėra išimtis. Europoje valstybės, planuojančios mažuosius modulinius reaktorius, vienaip ar kitaip kuria viešojo finansinio amortizavimo mechanizmus, nes privatus investuotojas neprisiima visos rizikos statyti komerciškai dar neveikusio tipo reaktorių.

Lenkijos modelis kol kas aiškiausias. „Orlen Synthos Green Energy“ pateikė paraišką dėl, bendrovės teigimu, pirmosios ES sandorio dėl kainų skirtumo sutarties mažiesiems moduliniams reaktoriams; ji apimtų 14 reaktorių (OSGE). Toks sandoris — vieša garantija: jei rinkos elektros kaina nukrinta žemiau sutarto lygio, valstybė padengia skirtumą. Tai atviras pripažinimas, kad mažųjų modulinių reaktorių elektra kol kas negali konkuruoti vien rinkos sąlygomis. Švedija žengė dar toliau: valstybė įgijo 60 % „Videberg“ branduolinio projekto akcijų ir pavedė reguliuotojams parengti ilgalaikes kainų apsidraudimo priemones, suderinamas su ES taisyklėmis (Swedish government). Čekija „Rolls-Royce“ mažųjų modulinių reaktorių planus sieja su vietos pramonės dalyvavimu ir valstybės parama, nors finansinės sąlygos tebėra neaiškios (World Nuclear News).

Dėsningumas tas pats: nė viena Europos valstybė dar nerado būdo pirmuosius tokio tipo mažuosius modulinius reaktorius finansuoti vien rinkos sąlygomis.

Doicești projekto peržiūra nereiškia, kad mažieji reaktoriai pasmerkti. Ji rodo, kad kitas bandymas bus ne techninis, o sutartinis: ar vyriausybės sugebės sukurti tokius mechanizmus, kurie pirmąją elektrinę padarytų finansuojamą, bet nepaslėptų sąnaudų nuo vartotojų, dešimtmečius mokėsiančių už elektrą. Serijinės gamybos logika dar gali pasiteisinti. Tačiau pirmasis vienetas vis tiek turi turėti pirkėją.